„Kino pavasario“ trumpametražių filmų programoje debiutavo jauno režisieriaus Tito Sūdžiaus juosta „Revoliucijos teorija“. Kostiumų stilistė Lina Bernotaitytė atvėrė kitokį itin vyriško kino kūrinio rakursą.
Vakaras Imperijos, valdomos tironiško diktatoriaus Nikitos Niksono, užkampyje esančiame bare. Du vyrai kuria savąją revoliucijos teoriją nė nenutuokdami, kad yra šnipinėjami ir sekami slaptųjų sistemos agentų. Kiekvienas baro lankytojas turi skirtingą to vakaro scenarijaus viziją, tačiau jas visas sujaukia netikėtos aplinkybės.
Tokiame T. Sūdžiaus ir Dominyko Čečkausko parašytame scenarijuje veikia herojai vyrai, kurių charakteriams savitų niuansų suteikė L. Bernotaitytės sukurtas stilius. „Dėl itin riboto biudžeto specialiai kurti ir siūti kostiumus būtų buvusi pernelyg didelė prabanga. Tad gavau užduotį išradingai surinkti ir pritaikyti drabužius taip, kad būtų suformuoti individualūs filmo veikėjų charakteriai, harmoningai derėtų tarpusavyje ir veiksmo aplinkoje“, – apie savo pirmojo kino projekto užduotį pasakojo mados stilistė.
Unikalu tai, kad, pasakodami realybėje neegzistuojančios šalies ir laikotarpio istoriją, „Revoliucijos teorijos“ režisierius ir kostiumų dailininkė matė tą pačią estetinę viziją, paremtą XIX a. pabaigos militaristinėmis uniformomis.
Inspiruota 2012–2013 m. rudens–žiemos vyrų mados kolekcijose vyravusios karinės estetikos tematikos ir George’o Orwello kūrinio „1894“ idėjos bei nuotaikos, L. Bernotaitytė filmo kūrybinei komandai pasiūlė tokią herojų įvaizdžių viziją, kokią ir įsivaizdavo scenarijaus autoriai. „Militarizmo įtaka apskritai yra aktuali šiuolaikinėje aprangoje – tai irgi tam tikra revoliucijos prieš vyraujančius susiformavusius grožio kanonus forma. Dėl to nebuvo sunku sukurti ir įgyvendinti visiems priimtiną filmo herojų įvaizdį“, – tikino L. Bernotaitytė.
Paltus, kuriuos vilkėjo „Revoliucijos teorijos“ personažai, stilistė išrinko iš kaip tik tuo metu išpopuliarėjusio lietuvių dizainerio Roberto Kalinkino kolekcijos. Juos dekoravo antikvariniais medaliais, pasiskolintais iš D. Čečkausko senelio. Kepurę ir švarką, kurie, kaip išaiškėjo, kildinami iš autentiškų XIX a. uniformų, stilistė rado dėvėtų drabužių parduotuvėse.
„Kadangi veiksmas vyksta neapibrėžtu laikotarpiu ir fikcinėje šalyje, kuriant įvaizdžius vietos interpretacijoms buvo apsčiai. Antrųjų rankų krautuvėse aptikau ne vieną militaristinės uniformos elementą, o, parodžiusi istoriją studijavusiam kolegai, buvau patikinta, kad viena kepurė yra iš XIX a. kariškių uniformos, švarkas – iš to paties laikotarpio paradinio gaisrininkų ansamblio“, – atradimais džiaugėsi L. Bernotaitytė. Taip natūraliai susiklostė, kad „Revoliucijos teorijos“ kostiumai buvo orientuoti į XIX a. pabaigos karinės aprangos stilistiką.
Nors iš pažiūros visų herojų apranga ryškiai nesiskiria viena nuo kitos, filmo kūrėjams buvo svarbu kiekvieno jų charakterį pabrėžti tam tikromis detalėmis. „Mariaus Čižausko įkūnytas Sebastianas vilkėjo pilką paltą, panašaus atspalvio šaliką bei languotą kepurę – palyginti su kitais veikėjais, matyti, kad jo vaidmuo istorijoje ne toks svarbus, o charakteris – toks ryškus kaip Arno Fedaravičiaus sukurto jaunojo revoliucionieriaus Džeko, vilkinčio tamsų, dailų, išpuoselėtą uniforminį švarką su auksinėmis sagomis ir standžią kariškio kepurę“, – herojų įvaizdžio subtilybes komentavo kostiumų dailininkė.
Vienas įdomiausių „Revoliucijos teorijos“ veikėjų – Mykolo Vildžiūno vaidinamas suktas Šventasis Tėvas, užverbuotas slaptasis sistemos agentas ir šnipinėtojas. Jo aprengti įprasta kunigo sutana filmo kūrėjams nesinorėjo: tai – ne tipinis dvasininkas, o ginkluotas machinatorius. Šiuos charakterio ypatumus padėjo išryškinti puošni civilio apranga, atgal kruopščiai sušukuoti plaukai, juodas auskaras ausyje, šmėkščiojanti ekstravagantiška dryžuota nosinaitė…
„Vienas sudėtingiausių iššūkių – įvertinti, kaip tamsių spalvų drabužiai atrodys tamsioje aplinkoje. Tarkim, fotografuodamas raudoną apdarą žinai, kad nuotraukoje jis ir bus raudonas. O filmavimo kamera kai kurias spalvas pakeičia“, – didžiausią savo susirūpinimą stebėdama darbo rezultatus per didįjį ekraną įvardijo stilistė.
Sėdinčiai žiūrovų salėje L. Bernotaitytei keletą kartų magėjo pataisyti švarko atlapą, pakeisti vieną ar kitą herojų aprangos detalę, tačiau visuma ji liko patenkinta: drabužiai harmoningai derėjo su filmo veikėjų charakteriais, atrodė natūraliai, nevaržė aktorių. „Žavėjausi tamsiame ekrane žavingai blyksinčiomis aprangos detalėmis: sagomis, antpečiais, baltų marškinių kontrastu su tamsia eilute, – savo darbu džiaugėsi L. Bernotaitytė. – Racionaliuose, asketiškuose vyriškuose ansambliuose mažos detalės atlieka svarbų vaidmenį. Ypač kino ekrane.“
