Klaidinga manyti, kad pažinti miestą galima vien apsilankius jo senamiestyje. Vilniaus architektūros gidas po įvairius sostinės rajonus nuo šiol gali vedžioti ne tik lietuvius, bet ir miesto svečius. Kokias spragas užpildo angliškasis „Vilnius 1900–2013. A Guide to the City’s Architecture“ ir kokį miestą atskleidžia naujausi jo fasadai, IQ pasakojo viena leidinio sudarytojų Julija Reklaitė.
Vilniaus architektūros gido leidėjai ir sudarytojai juto didelį poreikį ne tik išleisti tokį gidą, bet ir jį išversti į anglų kalbą. J. Reklaitės nuomone, į Lietuvą atvykę turistai ar tiesiog architektūra besidomintys žmonės nesunkiai gali rasti informacijos apie miesto gotiką, baroką, klasicizmą ar kitus stilius, tačiau jokia užsienio kalba nėra lengvai pasiekiamos informacijos apie šiuolaikinę ar moderniąją architektūrą. Net ir lietuviški leidiniai apie moderniuosius Vilniaus statinius daugiausia prieinami specialistams.
Laikotarpio atspindžiai
Viešosios įstaigos Architektūros fondo suburta redakcinė kolegija kartu su trylika autorių atrinko 238 pastatus, aprašė jų istoriją bei parengė fotografijas ir brėžinius. Leidinio siekis, anot J. Reklaitės, priartinti žmogų prie architektūros. „Jei žmogus žino, kokio architekto name gyvena, kokia buvo ankstesnė pastato funkcija ir istorija, kokiu tikslu buvo kuriamas jo gyvenamas rajonas, jis visai kitaip žiūri į savo aplinką. Kuo labiau visuomenė architektūriškai išsilavinusi, tuo lengviau priima miesto naujoves ir nori kokybiškesnių pastatų“, – įsitikinusi pašnekovė.
Sklaidant gidą, jo sudarytoja siūlo atkreipti dėmesį ne tik į architektūrines, bet ir į sociologines, ekonomines bei politines tendencijas. Pavyzdžiui, nesunku pastebėti, kad sovietmečiu merdėjo individualioji architektūra, kuri atsigavo tik Nepriklausomybės metais, o šio amžiaus pradžioje sparčiai daugėjo komercinių projektų pavyzdžių. „Pastatai, kurie buvo statomi vienu ar kitu laikotarpiu, atskleidžia, koks buvo to meto architektūros poreikis, požiūris į ją, gyvenimo lygis. Viskas susiję“, – neabejojo J. Reklaitė.
Nuo 2003 m. prasidėjęs naujų pastatų bumas, pavertęs Vilnių didele statybų aikštele, savo intensyvumu, pasak J. Reklaitės, galėtų prilygti tarpukario Kauno statybos apogėjui. „Vilniuje viskas vyko labai greitai. Per tą didelį statybų skaičių ir tempą atsirado didelė patirtis. O, pavyzdžiui, Kaune tas naujų statybų procesas vyko lėčiau, pastatų atsirado mažiau, bet viskas buvo labiau išgryninta ir racionaliau įgyvendinta“, – šiuolaikinės architektūros niuansus dviejuose miestuose išryškino pašnekovė.
Ieškant savo būsto naujosios architektūros gide reikia turėti omenyje, kad tai nėra Vilniaus statinių „surašymas“. J. Reklaitė įvardijo, jog atsirenkant, kuriuos objektus reikėtų įtraukti, lėmė jų anuometė ir šiandienė reikšmė. „Mums nebuvo svarbu, pastatas yra paveldo sąrašuose ar ne, bet turėdami galvoje, kad tai yra gidas, skirtas žmonėms, norintiems susipažinti su miestu ir jo statiniais, neįtraukėme tų, kurie yra avarinės būklės“, – pabrėžė pašnekovė. Ji pateikė Centrinės universalinės parduotuvės pavyzdį. Į gidą įdėtos dvi šio pastato nuotraukos: prieš rekonstrukciją ir po jos. „Jei objektas visiškai praradęs autentišką vaizdą ir šiandienė jo būklė nebeatspindi to, kaip jis atrodė anksčiau, jo į knygą nedėjome“, – pasakojo J. Reklaitė.
Architektūros stiliaus atspindys, ryškiausi jo bruožai ir išlikimo laipsnis – tokie, apibendrinant, buvo pagrindiniai redakcinės kolegijos nustatyti kriterijai. J. Reklaitė neneigė, kad priskirti objektus tam tikriems stiliams nebuvo labai paprasta: „Stiliaus grynuolių labai mažai. Tačiau mums padėjo paties autoriaus, architekto savo kūrybos priskyrimas tam tikram bruožui.“ Tiesa, gido sudarytoja neatmetė, jog greičiausiai ne visi į postmodernizmo skyrių įtrauktų statinių autoriai sutiktų, kad jų kūriniai priklauso būtent tam stiliui. „Visas skirstymas yra su išlyga, bet argumentuotas. Kartais projektą ir jo realizaciją skiria dvidešimtmetis, tuomet iškildavo daugiau neaiškumų“, – prisiminė J. Reklaitė.
Nuosaikusis Vilnius
Surinkus naujosios Vilniaus architektūros objektus į vieną vietą, leidinio sudarytojams atsivėrė daug iki tol nematytų dalykų. Suradus grafinę medžiagą ir rengiant brėžinius (šį darbą atliko savanoriai architektūros studentai), nuostabą kėlė kai kurie tarpukario ar sovietmečio pastatai, kurie savo projektavimu galėtų prilygti šiuolaikiniams. „Savanoriai nustebdavo pamatę statybų datą, nes, atsižvelgiant į profesionalų projektavimą, fasado lygį, jie galėtų būti statomi ir dabar“, – atradimais dalijosi pašnekovė.
Lietuvių architektūra, J. Reklaitės nuomone, išskirtinė ne nuoseklia raida, kuria pasižymi, pavyzdžiui, skandinavų architektūra ir jos iš kartos į kartą perduodama tradicija, o savo prisitaikymu prie krašte susiklosčiusios istorinės situacijos. Nors būtų keblu išskirti miesto architektūros bruožus, pašnekovė vis dėlto pabrėžė ypatybes darniai įsilieti į aplinką, jautrumą detalėms, nuosaikumą, neišsišokimą ir įvairių šalių architektūros patirčių įtaką. „Jei reikėtų tik keliais žodžiais nusakyti naująją Vilniaus architektūrą, tai vis dėlto būtų nuosaikumas ir jautrumas“, – apibendrino pašnekovė.
Verčiant tarpukario metų architektūros objektų puslapius ir žinant tuometes istorines aktualijas nestebina, kad beveik visi objektai buvo projektuoti lenkų architektų. „Kai lenkai sužino, kad buvusios „Fluxus“ ministerijos Vilniuje pastatą kūrė vienas žymiausių šalies architektų Jerzy Sołtanas, jiems sunku patikėti, kad jo nėra paveldo sąrašuose“, – pasakojo J. Reklaitė. Jos manymu, klaidinga nuvertinti tarpukario ar vėlesnių periodų architektūrą vien todėl, kad tai ne lietuvių architektų darbai.
Naujosios architektūros gido sudarytoja pati miesto svečius vedžioja ne tik po senamiestį, bet ir pataria apžiūrėti Nacionalinės dailės galeriją, Kompozitorių sąjungos pastatą, Sporto rūmus bei Gedimino prospekto, A. Jakšto ir A. Stulginskio gatvių sankryžą, kuri, anot J. Reklaitės, yra viena įdomiausių mieste – joje keturis kampus „laiko“ skirtingų laikotarpių ir stilių pastatai.
