Ekonomistas Friedrichas Augustas von Hayekas, 1974 m. apdovanotas Nobelio premija, savo kalboje „Žinojimo pretenzija“ (The Pretence of Knowledge) kritikuodamas tuometę ekonomikos politiką pasakė: „Mums [ekonomistams] šiuo metu būti išdidiems mažai priežasčių: kaip šios profesijos atstovai pridarėme daug netvarkos.“
ES ekonomika 2012 m. smuko, nedarbas siekia dviženklį skaičių. Todėl F. A. von Hayeko įžvalgas vertėtų prisiminti. Ir ne tik dėl to, kad ES ekonomikos politika taip pat verta kritikos. Mokslininko ekonominių pakilimų ir nuosmukių analizė, už kurią jis ir pelnė Nobelio premiją, puikiai paaiškina šiandienės krizės priežastis bei siūlo išeitį.
Ekonomikos ciklų priežastys slypi pinigų politikoje. Centriniai bankai, manipuliuodami palūkanų normomis, su komerciniais bankais per dalinių rezervų bankininkystę didindami pinigų kiekį rinkoje, sukelia dirbtinius ir netvarius ūkio pakilimus, o po jų neišvengiamai ateina nuosmukis.
Palūkanų norma rinkoje atlieka svarbų vaidmenį – paskirsto pajamas, t. y. ribotus išteklius, taupyti (tai būtina investicijoms) ir vartoti. Svarbu suprasti, kad investicijos ir vartojimas yra alternatyvūs išteklių panaudojimo būdai, nes investicijos – ne kas kita, kaip atidėtas vartojimas. Kaip ir bet kuri kita kaina, palūkanų norma rinkoje susiformuoja priklausomai nuo pasiūlos ir paklausos. Tačiau šiuolaikinėje pinigų sistemoje palūkanų dydį nustato centriniai bankai, palūkanos šiandien yra akylai reguliuojama pinigų kaina. Jos nebėra žmonių pasirinkimo taupyti ar vartoti atspindys.
Išaugusios kainos galiausiai priverčia ekonomiką „išsiblaivyti“, suprasti, kad bumo laikotarpiu pasiektas vartojimo ir investicijų lygis buvo pigių pinigų iliuzija.
Per visą Europos centrinio banko (ECB) veiklą nuo 1998 m. galima išskirti du laikotarpius, per kuriuos siekdamas stimuliuoti ekonomiką ECB apkarpė palūkanų normas. Pirmas laikotarpis – 2001–2005 m., kai pagrindinė refinansavimo palūkanų norma sumažinta nuo 4,5 iki 2 proc. ir tokia išsilaikė dvejus su puse metų. Antras laikotarpis – nuo 2008 m. iki dabar, kai palūkanų norma nurėžta nuo 3,75 proc. iki visų laikų žemiausios ribos 0,75 proc. Palūkanų normos atitinkamai mažėjo ir rinkoje besiskolinančioms įmonėms ir namų ūkiams.
Palūkanų normų mažinimas ir pinigų kiekio didinimas trumpam pagyvina ekonomiką – tai pagrindinė priežastis, kodėl ECB palūkanas apkarpė būtent per nuosmukį. Sumenkus palūkanoms, pradedama daugiau investicinių projektų, o žmonės skatinami daugiau vartoti ir mažiau taupyti (nes už taupymą jiems atlyginama mažiau). Todėl ekonomiką pagyvina išaugę vartojimas ir investicijos.
Pigius pinigus centrinis bankas gali išlaikyti tik nuolat didindamas jų kiekį. Visą euro gyvavimo laikotarpį likvidžiausių pinigų kiekis (M1, t. y. grynieji pinigai apyvartoje ir vienadieniai indėliai) didėjo nuolat ir nuo 1999 m. pradžios iki 2012 m. pabaigos išaugo daugiau nei tris kartus (M3, apimantis ir ilgesnio laikotarpio indėlius bei kitus pinigų pakaitalus, išaugo du kartus). Pinigų kiekis didėjo daug sparčiau nei ekonomikos našumas ar BVP, ir tai yra pagrindinė nuolat kylančių kainų priežastis. Tačiau infliacija yra tik vienas ir turbūt net ne svarbiausias neigiamas pigių pinigų politikos padarinys.
Svarbiausia F. A. von Hayeko verslo ciklų teorijos įžvalga – nors pasitelkiant pinigų politikos priemones ekonomika dirbtinai auginama gali būti ilgai, tai neišvengiamai baigsis recesija. Pigūs pinigai iškraipo gamybos struktūrą, dėl jų pradedami investiciniai projektai, kurie esant rinkos, o ne centrinių bankų nustatytai palūkanų normai negali būti pelningi (pvz., dideli nekilnojamojo turto projektai), kapitalas dirbtinai nukreipiamas į tuos sektorius, kur jis nėra produktyviausias.
Tuo pat metu didėja ir namų ūkių vartojimas. Ūgtelėjusi ribotų išteklių (reikalingų tiek naujiems investiciniams projektams, tiek išaugusiam vartojimui) paklausa didina jų kainas – tai svarbus ir visuomet aiškiai pastebimas dirbtinio ekonomikos pakilimo bruožas. Išaugusios kainos galiausiai priverčia ekonomiką „išsiblaivyti“, suprasti, kad bumo laikotarpiu pasiektas vartojimo ir investicijų lygis buvo pigių pinigų iliuzija. Tuomet prasideda recesija – skaudus, tačiau būtinas laikotarpis, kai mažėja vartojimas, o kapitalas ir darbo jėga persiskirsto ten, kur jie produktyviausi. Padidėjęs nedarbas galiausiai ima mažėti.
F. A. von Hayeko siūlomas sprendimas išsivaduoti iš ekonomikos nuosmukio labai paprastas – nenaudoti tų pačių receptų, kurie ir sukėlė nuosmukį. ECB pigių pinigų politika (kuri pasireiškia ne tik išlaikant žemas palūkanas, didinant pinigų bazę, bet ir kuriant naujas pinigų politikos priemones, lengvinant komercinių bankų galimybes skolintis iš ECB) dirbtinai palaiko neproduktyvias investicijas ir netvarų vartojimo lygį. Taip tik prailginamas nuosmukis, neleidžiama ekonomikai persitvarkyti ir po truputį pučiama nauja dirbtinio bumo banga.
„Ekonomikos perkaitimas“ ar „kietas ir minkštas ekonomikos nusileidimas“ yra itin dažnai vartojami terminai. Tačiau jie pernelyg retai siejami su centrinių bankų veikla ir šiandiene pinigų sistema – dažnam ekonomistui centrinių bankų veikla ir pigių pinigų politika atrodo visiškai neišvengiama. Ir tai tik įrodo, kad mąstymą ir įsitikinimus dėl kai kurių mažai kvestionuojamų ekonomikos teorijų ir praktikos sričių reikia keisti iš esmės.
