Internetu galima išsinuomoti viską
Praėjusią naktį iš vienos tarnybos, siūlančios 250 tūkst. kambarių 30 tūkst. miestų 192 šalyse, nakvynę užsisakė maždaug 40 tūkst. žmonių. Kambariai išsirinkti ir už juos sumokėta internetu. Tačiau šias patalpas pasiūlė ne viešbučių tinklas, o privatūs asmenys. Šeimininkus ir svečius „supažindino“ 2008-aisiais San Fransiske įsteigta bendrovė „Airbnb“. Nuo įsikūrimo jos paslaugomis jau pasinaudojo daugiau nei 4 mln. žmonių. Iš jų 2,5 mln. – 2012 m. Šis pavyzdys geriausiai atspindi didelę naująją vadinamąją dalijimosi ekonomiką, kai žmonės internetu vieni iš kitų nuomojasi kambarius, automobilius, jachtas ir kitą turtą.
Galima pamanyti, kad tai tas pats, kas turėti nakvynės namų verslą, naudotis bendros nuosavybės nekilnojamuoju turtu ar dalyvauti dalijimosi automobiliais programoje. Tačiau technologijos taip sumažino sandorių kainas, kad dalytis turtu dabar pigiau ir lengviau nei bet kada, todėl tapo įmanoma šį principą taikyti kur kas plačiau. Didžiausias pokytis yra tai, kad prieinama vis daugiau duomenų apie žmones ir daiktus, o tai leidžia išsklaidyti fizinį turtą ir naudoti jį kaip paslaugas. Išsinuomoti iš kito asmens banglentę, elektrinį prietaisą ar vietą automobiliui pastatyti žmonės galėjo ir tuomet, kai dar nebuvo interneto, bet tai kainuodavo daugiau pastangų, nei duodavo naudos. Dabar tokios svetainės kaip „Airbnb“, „RelayRides“ ir „SnapGoods“ padeda savininkams ir nuomotojams surasti vieniems kitus: išmanieji telefonai su GPS rodo, kur pastatytas artimiausias nuomojamas automobilis, socialiniai tinklai leidžia patikrinti duomenis apie asmenis ir kurti pasitikėjimą, o pinigai sumokami per elektronines mokėjimo sistemas.
Kas mano – tas tavo, už mokestį
Vartotojų tinklai, kaip antai „eBay“, visiems leidžia tapti mažmenininkais, o dalijimosi svetainės privatiems asmenims suteikia galimybę atlikti taksi vairuotojų, automobilių nuomos įmonių arba viešbučių funkcijas taip, kaip jiems norisi ir kada norisi. Tereikia prisijungti prie interneto ir atsisiųsti programą. Šis modelis tinka brangiems daiktams, kuriais žmonės naudojasi ne nuolat. Paprasčiausi pavyzdžiai yra lovos ir automobiliai, bet, pavyzdžiui, Švedijoje galima išsinuomoti vietą palapinei, Australijoje – lauką, o Prancūzijoje – skalbyklę. Kaip teigia dalijimosi ekonomikos šalininkai, prieiga reiškia daugiau nei nuosavybę.
Knygos šia tema autorė Rachel Botsman mano, kad vien vartotojų tinklo nuomos rinkos vertė siekia 69 mlrd. litų. Platesnės „dalijimosi ekonomikos“ apibrėžtys apima ir socialines paskolas (nors vargu ar galima pinigus pavadinti atliekamu ilgalaikiu turtu) arba ant stogo sumontuotos saulės baterijos gaminamos energijos pardavimą elektros tinklams (nors tai labiau panašu į komunalines paslaugas). Be to, ji apima ne tik individualius asmenis: internetas leidžia bendrovėms išnuomoti atliekamą biuro plotą ir nenaudojamą įrangą. Tačiau esminę dalijimosi ekonomikos dalį sudaro žmonės, besinuomojantys daiktus vieni iš kitų.
Toks vadinamasis bendras vartojimas sveikintinas dėl kelių priežasčių. Ne nuolat naudojamas turtas savininkams neša pinigus. „Airbnb“ teigimu, San Fransiske savo būstą nuomojantys šeimininkai tai daro vidutiniškai 58 naktis per metus ir iš to uždirba 25 tūkst. litų. Automobilių savininkai, savo transporto priemones nuomojantys per „RelayRides“ sistemą, gauna vidutiniškai 660 litų per mėnesį, o kai kurie – daugiau nei 2600. Tačiau nuomininkai moka mažiau nei tuo atveju, jei patys pirktų reikiamą daiktą arba kreiptųsi į tradicinius paslaugų teikėjus, pavyzdžiui, viešbučius arba automobilių nuomos bendroves. (Nenuostabu, kad daugelis dalijimosi įmonių įsikūrė užgriuvus finansų krizei.) Naudos gauna ir aplinka: jei žmonės, užuot pirkę automobilį, prireikus jį išsinuomoja, vadinasi, reikia mažiau transporto priemonių ir išteklių jiems pagaminti.
Bendrauti mėgstančius žmones žavi galimybė susirasti naujų pažinčių neišeinant iš namų. Šykštuoliai, kurie visus nuomotojus tapatina su psichopatu Normanu Beitsu, ir toliau gali gyventi tradiciniuose viešbučiuose, o kitiems internetas stiprina pasitikėjimą. Tarpininkai vartotojus tikrina, o kiekvieną sandorį lydi internetinis atsiliepimas bei įvertinimas, todėl nesunku atpažinti prastus vairuotojus, chalatų vagišius ir banglenčių laužytojus. „Facebook“ ir kiti socialiniai tinklai leidžia dalyviams susipažinti ir atpažinti draugus (arba draugų draugus). 2011 m. buvo nuniokotas „Airbnb“ vartotojos butas, bet dažniausiai sistema veikia stebėtinai sklandžiai.
Žvilgsnis į ateitį
Dalijimosi ekonomika šiek tiek primena internetinę prekybą, prasidėjusią JAV prieš 15 metų. Iš pradžių žmonės nerimavo dėl saugumo. Bet, sėkmingai įsigiję prekę, tarkim, „Amazon“, jie pajuto, kad gali būti saugu pirkti ir kitose elektroninėse parduotuvėse. Lygiai taip pat, pirmą kartą pasinaudoję „Airbnb“ arba automobilių nuomos paslauga, žmonės įsidrąsina išbandyti ir kitus pasiūlymus. Pažvelkime į „eBay“: buvusioje vartotojų prekyvietėje dabar dominuoja stambūs prekybininkai (daugelis jų kilo iš paprastų „eBay“ vartotojų). Tas pats gali nutikti ir dalijimosi ekonomikoje, kuri irgi siūlo naujų galimybių verslui. Pavyzdžiui, kai kurie asmenys įsigijo automobilių vien tam, kad galėtų juos išnuomoti.
Į šią sistemą įsitraukia ir esamos bendrovės. Automobilių nuomos bendrovė „Avis“ įsigijo dalijimosi įmonės akcijų. Tuo pačiu keliu eina du automobilių gamintojai – „General Motors“ ir „Daimler“. Ateityje bendrovės gali sukurti hibridinių modelių, o perteklių (transporto priemonių, įrangos ar biurų ploto) skelbti socialiniuose nuomos tinkluose. Patirtis rodo, kad naujos interneto galimybės visiškai neišstumia tradicinių metodų, bet neretai juos pakeičia. Kaip internetinė prekyba privertė prisitaikyti „Walmart“ ir „Tesco“, taip dalijimasis internetu sukrės transporto, turizmo, įrangos nuomos ir kitus sektorius.
Kol kas didžiausią rūpestį kelia netikrumas dėl reguliavimo. Pavyzdžiui, ar kambarių nuomotojams teks mokėti viešbučiams taikomus mokesčius? Amsterdame pareigūnai, naudodamiesi „Airbnb“ sąrašais, ieško nelicencijuotų viešbučių, o kai kuriuose JAV miestuose tradicinių taksi bendrovių pastangomis socialinės taksi paslaugos apskritai uždraustos. Kai kurias taisykles būtina atnaujinti, siekiant apsaugoti vartotojus, bet pavojų kelia tai, kad esamos bendrovės sieks sunaikinti naujuosius konkurentus. Žinoma, kambarius nuomojantys asmenys turėtų mokėti mokesčius, bet jiems nederėtų primesti tų pačių taisyklių kaip „Ritz-Carlton“ viešbučiui. Šiuo atveju daug tinkamesnis būtų nakvynės namams taikomas reguliavimas.
Dalijimosi ekonomika tėra naujausias interneto vertės vartotojams pavyzdys. Šis sparčiai plintantis modelis jau gana didelis ir reikšmingas, tad nenuostabu, kad reguliuotojai ir bendrovės pabudo. Tai rodo jo neišmatuojamas galimybes. Laikas atkreipti į jį dėmesį ir juo pasirūpinti.
