Kauno šokio teatre „Aura“ baleto pamokas suaugusiesiems vedanti Almila Ada Bayazitoglu savo mokinius stebina ne tik egzotiška pavarde, jaunu amžiumi, bet ir profesionalumu. Kaip devyniolikmetės šokėjos karjeros stotele tapo Kaunas, domėjosi IQ.
Be aistros klasikiniam baletui, Almilai Adai (dažniau vadinamai antruoju vardu) jau senokai kirbėjo noras išbandyti save ir šiuolaikiniame šokyje. Tad pasiūlymą prisijungti prie šokio teatro „Aura“, dalyvauti jo pasirodymuose ir mokyti suaugusių baleto mėgėjų grupę ji priėmė ilgai nedvejojusi.
Dažnas klasikinio baleto šokėjas patvirtins, kad „išlaisvėti“ šiuolaikiniame šokyje, išmokti kitaip statyti kojas ir sujungti judesius ne taip paprasta. Sunkumų turi ir Ada: „Atlikdama šiuolaikinį šokį jaučiu, kaip krūvis tenka kitiems kūno raumenims nei anksčiau. Atsirado baimė nukristi ant grindų ir susižeisti, nes judesių technika čia skirtinga.“ Jaunoji šokėja dar nesijaučia visiškai ištreniravusi savo rankų, nes jos šiuolaikiniame šokyje turi būti tvirtos ir atlaikyti viso kūno svorį.
Pietietiškų bruožų šokėja gimė Turkijoje. Būdama vos trejų, pradėjo lankyti baleto pamokas. Dėl mamos darbo mergaitė su šeima keleriems metams išsikraustė į Rusiją, intensyviau ėmė mokytis baleto (lankė privačias pamokas) ir išmoko skambinti fortepijonu. Grįžusi į Turkiją A. A. Bayazitoglu, tėvų padrąsinta, įstojo mokytis į konservatoriją pasiryžusi tapti profesionalia balerina. „Buvau dar visai maža, tačiau mano pasirinkimas buvo tvirtas. O svarbiausia uola, į kurią atsiremdavau, buvo mano mama“, – pasakoja mergina.
Nors Ada nesvyravo dėl savo pasirinkimo ir netausojo savęs baleto pamokose, jau tuomet suprato, kad Turkija – ne ta šalis, kurioje būtų įmanoma siekti karjeros aukštumų. Profesionalų kelią į baletą mergina pradėjo gimtajame Stambule, tačiau net ir kosmopolitiškiausiame Turkijos mieste, pasak pašnekovės, artistai, ypač balerūnai, tinkamai neįvertinami ir jų galimybės čia gana ribotos. „Kita problema, dėl kurios brendo noras išvykti, yra tai, kad Turkijoje šokėjų kur kas daugiau nei darbo vietų jiems, tad menininkų emigracija didelė“, – teigia balerina.
Ados sėkmės tramplinu tapo Anglija. Čia ji pradėjo mokytis Tring Park atlikimo menų mokykloje ir nekantravo ją baigusi pradėti šokti profesionalioje scenoje. „Nuėjau į kelias atrankas ir gavau keletą trumpalaikių pasiūlymų pačioje Didžiojoje Britanijoje, taip pat Prahoje, Varnoje. Tačiau tuo metu internete aptikau žinią, kad „Londono baleto kompanija“ organizuoja šokėjų atranką. Man labai pasisekė – vieniems metams tapau jos direktorės Sophie Wright mokine“, – džiūgauja Ada. Pirmasis svarbus profesionalios karjeros įvertinimas paakino merginą ieškoti naujų patirčių ir šiuo metu ji tai daro Kaune.
A. A. Bayazitoglu apie sunkiausius baleto momentus kalba jau su jais susitaikiusi ir svajoja šokti tol, kol pajėgs jos kūnas, o tuomet, jei tik galės, pasiners į mokymą. „Žinoma, baletas sunkus ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Tai raumenų skausmo, prakaito, griežtos disciplinos, dietos, emocijų, ašarų kokteilis. Laiko socialiniam gyvenimui beveik nelieka, o tave nuolat persekioja mintis, kad daug kas tavęs ar tavo šokimo manieros nemėgsta, visuomet turi varžytis ir niekuomet nesijauti, kad esi toks geras, koks gali būti“, – pasakoja Ada. Baisiausias jausmas, kuris, pasak merginos, kamuoja turbūt kiekvieną artistą, yra abejonė, ar būsi reikalingas scenoje kitą dieną.
Dramatiškąją baleto pusę Ada linkusi nustumti šypsena, entuziazmu ir mintimi, kad ji tobulėja ne dienomis, o valandomis. Itin daug malonumo merginai suteikia pasirodymai scenoje ir žinojimas, kad į ją nukreiptos žiūrovų akys: „Kai šoku scenoje, jaučiuosi, lyg kelias minutes būčiau tobula. Tada pamirštu viską ir tik mėgaujuosi akimirka!“
