Architektas Eugenijus Miliūnas pastebi, kad nei lietuviai, nei dabarties Lietuvos architektūra dar nėra atsigavę po sovietmečio okupacijos. IQ su 2012 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu E. Miliūnu kalbasi apie šiandienos, vakardienos ir rytdienos architektūrą.
– Pažvelgus į Vilniaus ar Kauno panoramą matyti, kad per pastaruosius 20 metų teišdygo vos keletas dėmesio vertų pastatų. Kaip manote, kodėl?
– Mes, architektai, dažnai lyginame dabartį, sovietmetį ir tarpukarį. Smetoninė architektūra buvo neįtikimai pažangesnė nei sovietmečio, nei per pastaruosius 20 metų. Kažkokiu būdu supratimas, kas yra Lietuva ir lietuviai, tarpukariu buvo aiškesnis nei dabar. Dabar mes nesugebame savęs suprasti.
Be to, tarpukario Lietuvos architektai mokslus buvo baigę Romoje, Sankt Peterburge, patyrę stiprių architektūros mokyklų ir kultūrų įtaką. Šiuolaikinei lietuvių architektūrai (nors tai ir labai kosmopolitiška sritis) daro įtaką sovietmečio paveldas: visuomenės destrukcija, kraštovaizdžio destrukcija, iš to laikotarpio ateinantys poelgiai, įpročiai.
Architektūra nelabai nacionalinė, ne tautybė yra svarbiausia, o kultūriniai istoriniai pamatai. Tarpukariu šie pamatai iškilo greičiau. Tauta gyva tikėjimu ir intuicija. Tarpukariu dominavo krikščionybė, o socializmas pabandė šią tradiciją sunaikinti ir okupuoti ne tik valstybę, tautą, bet ir mąstymo būdą. Smetoninė architektūra atsirado irgi po okupacijos, carinės, bet ši nebuvo okupavusi krikščioniško mąstymo.
Dabar ir Europoje sprendžiama dilema, kuria kryptimi eiti? Vyksta tyli moderniosios Europos kūrėjų ir Vatikano idėjų kova. Tačiau Europa yra vienas kūnas, negali jo išskirti į dvi dalis. (Pusė mano kūno paralyžiuota – jaučiu, ką tai reiškia.) Visais laikais buvo karaliaus valdžia ir dvasininkų valdžia. Dabar krikščionybė žlunga, lieka vien materialusis pasaulis. Taip, architektūra priklauso materialiajam pasauliui, bet kai į ją žiūri, jauti šį tą ir nematerialaus, be ko pastatas būtų tik plytų krūva.
– Sakoma, kad architektūra yra pusiau menas, tad būna ir kūrybinių kančių?
– Absoliučiai taip. Pieši, bandai įsivaizduoti, o nekyla jokia mintis – nauja, įdomi. Bet kartais žaibiškai apima jausmas – štai, kaip reikia daryti! Kūryboje šis jausmas, panašus į įsimylėjimą, laukiamas, tik ne visada ateina.
Mano karjeroje buvo daug ir visokių įsimylėjimų. Bet tokio stipraus, kaip projektuojant Kauno Mykolo Žilinsko dailės galeriją, nėra buvę. Paveikė taip stipriai, kad daugiau nepasikartojo. Supratau, kad kūrybinės idėjos gali ateiti nebūtinai žaibiškai, ir nebūtinai taip stipriai, bet tai vis vien bus kūrinys, kuriame bus justi atsidavimo profesijai, įdėto darbo kvapas.
– Girdėjau, esate bandęs projektuoti ir šios galerijos priestatą?
– Taip, priestato eskizai yra, gal kada prie jų ir grįšiu, bet dabar niekas nekelia šio klausimo. Gal ateis kada laikas? Galbūt bus jau kitas architektas?
– Ar skiriasi pastato vaizdas architekto mintyse ir jau realus?
– Pastatytas pastatas niekada nebūna toks pat, kokį architektas matė mintyse. Architektas – ne rašytojas, jis negali atsidurti kito žmogaus vietoje ir vaikščioti aplinkoje, kuri dėliojama brėžinyje. Architektas – ne solistas, kontekstas – jo orkestras, jis – šio orkestro narys. Ir dar: šis kontekstas nuolat keičiasi. Tuo architektūra skiriasi nuo kitų meno rūšių.
– Architektai sako: pastatas – tekstas, o erdvė aplink jį – kontekstas…
– Pasaulyje tik apie 1950–1960 m. atsirado supratimas, kad architektūra turi keistis, taikytis prie žmogaus. Japonijoje užgimusi architektūrinė kryptis metabolizmas (pradininkas – Kisho Kurokawa) ragino atsisakyti tradicinio nekintamos architektūros suvokimo. Architektūra esą turi vystytis priklausomai nuo poreikių ir sąlygų pokyčių. Anksčiau buvo vertinamas architektūros pastovumas, o dabar – kitimas. Geriausi kintančios architektūros pavyzdžiai – Georgeso Pompidou centras Paryžiuje, Lloydo bendrovės pastatas Londone.
O Lietuvoje vis dar neapsisprendžiama dėl konteksto. Pavyzdžiui, Kaune buvo vertinga Konrado kavinė, panaikinome ją. Visiems tylint. Taip, ir aš jaučiu dėl to kaltę. Nes tokia buvo mūsų visuomenė. Jei Vilniuje „Neringą“ būtų užsimota keisti, jau triukšmas kiltų, jau visuomenė tam pribrendusi.
– Esate sakęs, kad Kauno miesto architektūra – vyriška. O tuomet Vilniaus ir Klaipėdos?
– Taip, Kauno architektūra – vyriška. Ji rimta, kiek šiurkštoka, nekoketiška (tai, kas tinka vyrui, netinka moteriai), lėtoka, sukaupusi energiją viduje (toks pat Hamburgas). O Vilniaus architektūra – labiau moteriška, turinti daugiau vyliaus (Europoje toks yra Paryžius). Klaipėda – be abejo, vyriška, juk tai jūrininkų miestas.
– Dabar, kai Kauno „Žalgirio“ arena po tiek metų trukusių jos vietos paieškų jau stovi ir veikia, ar galite pasakyti, kad tai ir yra geriausia vieta?
– Kai arenos vietos paieška buvo pasiekusi kulminaciją, man atrodė, kad geriausia vieta jai yra prie Kauno marių, prieš įvažiuojant į Kauną. Tai būtų buvusi ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos arena. Tačiau tai Lietuvai būtų buvę gerai, tačiau Kaunui – blogai. Jautėme, kad Kaunas ima merdėti ir kad reikia čia ką nors pastatyti – suteikti tam tikrą postūmį. Ir, man rodos, taip ir įvyko.
– Tai kada visgi atsiras tas visų pasigendamas užrašas ant šios arenos?
– Užrašas – „Žalgirio“ arena – bus, truputį eksperimentinis, balandį eskizus pateiksime savivaldybei. Iki tol nieko daugiau negaliu komentuoti ir rodyti.
– Ką projektuojate dabar?
– Dabar pirmiausia aš gydausi. Taip pat šiek tiek padedu jauniesiems kolegoms projektuoti areną Kijeve (tai irgi bus amerikoniško modelio arena, kaip Kaune, ją projektuojame remdamiesi kolegos Algimanto Bublio perduota patirtimi), Prisikėlimo bažnyčios aikštę, gyvenamąjį namą Žaliakalnyje.
Dar draugo Algimanto Kančo pakviestas su kitais kolegomis eskizavau, kaip galėtų atrodyti pastatas Laisvės alėjoje, iškilsiantis vietoj buvusios „Merkurijaus“ parduotuvės. Būtent mano eskizą A. Kančas pasirinko plėtoti toliau.
Architektai vis dažniau dirba grupėmis – kad būtų kuo daugiau požiūrių. Kaip džiaze: vienas pristato temą, kitas plėtoja improvizaciją. Manau, tai pačios aukščiausios kokybės kūrybos būdas.
– Bet lyderiai vis dar nedirba kartu?
– Taip, dar nedirba, kol kas tos džiazo grupės spiečiasi aplink lyderius. Sovietmečiu buvome sugrūsti į vieną institutą ir neturėjome kito pasirinkimo. Socializmas buvo sukūręs tokią įtampą, buvome taip pasiilgę laisvės, kad jai atėjus visi panorome išreikšti save – ir bandome tai 20 metų. Bet neabejotinai ateis laikas, kai susės du, trys lyderiai ir sukurs simfoniją. Gal tik mūsų vaikų kartos atstovai susės, bet tai tikrai bus.
