Rimstant politinėms aistroms ir įvairaus plauko makroekonominėms baimėms, akcijų rinkos metus pradėjo žvaliai augdamos – pasaulio akcijų indeksas „MSCI All-Country World“ nuo metų pradžios ūgtelėjo jau daugiau nei 5 proc. Investuotojų optimizmą skatina keletas dalykų.
Visų pirma, Europos ir JAV politikų bei centrinių bankų parodytas ryžtas reikalui esant imtis radikalių priemonių gerokai sumažino nuogąstavimus, kad išsivysčiusios šalys nugarmės į ekonominį chaosą. Apokaliptiniai scenarijai, pagal kuriuos nekontroliuojamai subyra euro zona ar dėl drakoniškų taupymo priemonių naują recesiją patiria JAV, buvo gana greitai pamiršti. O itin žemos obligacijų palūkanos ir infliacijos grėsmė skatina vis daugiau investuotojų atsigręžti į akcijų rinkas.
Rinkos komentaruose ir prognozėse vis dažnesni svarstymai apie bręstantį investuotojų preferencijų lūžį, kuris privers stambiuosius rinkos dalyvius (pensijų fondus) didesnę dalį lėšų savo portfeliuose skirti akcijoms. Tam pagrindo yra. Kai kuriais skaičiavimais, šiuo metu pensijų fondų portfeliuose akcijos sudaro istoriškai labai mažą dalį. Vis dėlto skeptikai teigia, kad pensijų fondų konservatyvumas yra natūralus senstančios visuomenės padarinys, o paskatos vengti rizikos gali išlikti metų metus (kaip pavyzdys dažnai pasitelkiama Japonija). Skeptikų argumentus sustiprina ir Londono verslo mokyklos profesorių neseniai atliktas tyrimas. Jis labai aiškiai parodė, kad per pastarąjį šimtmetį žemų palūkanų laikotarpiais akcijų teikiama grąža taip pat buvo gerokai mažesnė nei aukštų palūkanų periodais. Tokį reiškinį galima pagrįsti ir tuo, kad žemos palūkanos dažniausiai sutampa su laikotarpiais, kai ekonominis aktyvumas ir pelno augimo lūkesčiai maži, todėl investuotojai nelinkę permokėti už „augimo perspektyvas“. Ar ne tokia situacija dabar?
Tad investicijų valdytojai šiuo metu susiduria su išties nelengvu pasirinkimu: viena vertus, „saugios“ priemonės, tokios kaip valstybių ar patikimų įmonių obligacijos, suteikia tik minimalią grąžą, kuri net neatperka infliacijos, nors įmonių akcijos jau pakilusios nuo istorinių žemumų, o bendros pelno augimo perspektyvos – labai miglotos. Čia vertėtų prisiminti, kad taip svarstant dažniausiai kalbama apie rinkos indeksus ir vidurkius. Tačiau, kaip teigia populiarus posakis, galima paskęsti baloje, kuri vidutiniškai iki kelių. Yra ženklų, rodančių, kad investavimas, remiantis požiūriu „iš viršaus žemyn“, t. y. analizuojant daugiausia makroekonominius veiksnius ir tendencijas, vėl gali užleisti vietą „akcijų rankiojimui“.
Investavimas pasitelkiant makroekonominę analizę pasiteisino pastaruosius šešerius metus, kai skirtingų akcijų koreliacija buvo smarkiai išaugusi. Kitaip tariant, dažniausiai buvo ne taip svarbu, kokie veiklos rezultatai buvo vienos ar kitos įmonės, nes visų kainos judėjo kartu, o kryptį labiau lėmė bendri makroekonominiai ir politiniai vėjai. Tačiau dabar situacija sparčiai keičiasi – atskirų akcijų kainų pokyčių koreliacija pasauliniuose indeksuose pastaruosius 20 metų sparčiai mažėja. Tai reiškia, kad investuotojai vis daugiau dėmesio kreipia į atskirų bendrovių skelbiamus veiklos rezultatus ir sprendimus priima vis labiau remdamiesi individualia įmonių analize. Iš tiesų palyginti ramioje makroekonominėje aplinkoje įmonių veiklai didesnę įtaką turi individualūs veiksniai. Todėl investuotojų elgsenos pokytis atrodo visiškai logiškas – net jei visos akcijų rinkos uždarbis nebus didelis, indekse bus bendrovių, kurių augimas pralenks vidurkį (be abejo, bus ir „nevykėlių“). Tokiomis aplinkybėmis laimės tie, kuriems pavyks atskirti pelus nuo grūdų.
Vis dėlto, net ir tokiu atveju vargu ar galima tikėtis greito uždarbio akcijų rinkose. Ne tik profesionaliems pensijų fondų valdytojams, bet ir individualiems investuotojams teks rimtai peržiūrėti savo lūkesčius – įprasta kliše tapęs „tikėtinas 10–12 proc. prieaugis“ akcijų rinkose šiuo metu greičiausiai yra pernelyg optimistiškas.
Ką visa tai reiškia aktyviam investuotojui? Greičiausiai tai, kad vėl teks prisiminti fundamentaliąją įmonių analizę, ja remiantis atsirinkti geras, patraukliai įkainotas bendroves ir, svarbiausia, apsišarvuoti kantrybe. Galimybės staiga pralobti iš greitai augančios akcijų rinkos, matyt, jau praeityje.
