Vilniečiai Leontina ir Skirmantas Zabarauskai, įkvėpti bičiulių odisėjų po egzotiškąją Aziją, ilgai dėliojosi savosios scenarijų, kol galiausiai pasirinko platų lankstą po pietines Vietnamo, Laoso ir Kambodžos dalis.
Mėnesio kelionė prasidėjo Hošimine (buvusiame Saigone) paruošus namų darbus – virtualiai susipažinus su žemynu, rankoje laikant kelionių bibliją „Lonely Planet“ ir įsisąmoninus taisyklę, kad Azijoje maršrutus turi dėliotis pagal vietos autobusų linijas ir grafikus. Galimybę susisiekti vietos lėktuvais lietuviai atmetė dėl dviejų priežasčių: bilietų stokos sezono įkarštyje ir noro pamatyti bei pajusti kuo daugiau trijų Azijos šalių autentikos.
Intensyvaus ir aktyvaus poilsio šalininkai nusprendė tolimus atstumus įveikti naktiniais autobusais. „Bičiuliai mus paakino, kad tose šalyse 400–500 kilometrų kelionė autobusu užtrunka 12–14 valandų. Norėdami taupyti laiką, nusprendėme keliauti naktimis. Specialiuose autobusuose yra 2-3 eilės dviaukščių gulimų sėdynių, kuriose patogu išsitiesti, miegoti, nors jos pritaikytos mažesnio ūgio žmonėms. Naktiniai reisai brangesni, bet transporto priemonės labai komfortiškos, palyginti naujos, su televizoriais. Gauni pagalvę, užklotą, gaiviųjų gėrimų, belieka vienintelis rūpestis – grafiko niekad nepaisoma…“ – pasakoja Leontina.
Tačiau vos susitaikai su mintimi, kad suplanuota aštuonių valandų kelionė tęsis daugiau nei pusę paros, įsilieji į savitą Azijos ritmą. Tiesa, tai, kas parašyta autobusų stoties lentoje, dažnai prasilenkia su tikrove – reikia eiti ir klausinėti. Net ir keliaudamas naktį nuolat būsi apsuptas darbščiųjų azijiečių, kurių darbo diena prasideda nuo aušros ir tęsiasi iki saulėlydžio. Turistinėse vietose veiksmas vyksta visą naktį, o penktą ryto visi šurmuliuoja kaip Lietuvoje devintą.
L. Zabarauskienė patikslina, kad įspūdžiai iš trijų Azijos šalių susilieja į vienos kultūros paveikslą – tarp pietinių Vietnamo, Laoso ir Kambodžos regionų kur kas daugiau panašumų nei skirtumų. Palyginti, tarkim, su jų prieš tai lankytu Maroku, kur visi, rodos, per dienas tik geria arbatą ar kavą, azijiečiai yra labai darbštūs. Neišskiriant ir komunistinio Vietnamo gyventojų. Apskritai šio Azijos regiono žmonės pasižymi budistiniu santūrumu, šiltu svetingumu.
Vietnamo miestais ir miesteliais
Vilniečių poros pastebėjimu, jų aplankytose šalyse juntama ryški kaimo gyventojų migracijos į miestus tendencija. Tačiau dėliodamiesi savo kelionės planus lietuviai didmiesčių vengė – dėl išplėtoto turizmo įtakos užgožtos autentikos. Aplankė tik tuos, pro kuriuos jų suplanuotas maršrutas vedė neišvengiamai. Pirmiausia, tai Hošiminas, kuriame ir palietė Azijos žemę. Šį miestą, Leontinos nuomone, verta pamatyti dėl milijoninės žmonių koncentracijos, ypatingo gyvenimo tempo ir jį atspindinčios transporto masės. Kaip patys Hošimino gyventojai juokiasi, jų yra 10 mln., o motorolerių – 9 mln.
Kita lietuvių keliautojų suplanuota stotelė buvo Dalato miestas kalnuose, vadinamas gėlių ir jaunavedžių rojumi. Čia ištisus metus laikosi 25 laipsnių oro temperatūra. Kalnai atveria nuostabius peizažus į ryžių, kavos ir rožių plantacijas. Dalate mielai ilsisi ir patys vietnamiečiai, kurie, palyginti su Laoso ar Kambodžos gyventojais, gana daug keliauja po savo šalį. Į šį kalnų miestelį pasigėrėti didingais kriokliais ir margaspalve augmenija daugiausia traukia jaunavedžiai bei romantiškų atostogų išsiilgusios porelės.
Šiame miestelyje vilniečiai pasisamdė du motociklų vairuotojus gidus. Vienas vyriškių – buvęs matematikos dėstytojas, dėl menko atlygio pasirinkęs taksisto darbą. Tai buvo pirmas ir vienintelis azijietis, žinojęs, kur yra Lietuva, kad jos sostinė – Vilnius, kad šalis priklausė Sovietų Sąjungai. Keturiese sustoję pavakarieniauti vietiniams skirtame restoranėlyje Leontina su Skirmantu padegustavo ypatingos vietos trauktinės, įpilamos iš indo su kobra. Dalato apylinkėse paragavo ir bene brangiausios pasaulyje kavos „Kopi Luwak“. Specialiai džiunglėse gaudomi ir narvuose auginami gyvūnėliai – palminiai musangai, maitinami žaliomis kavos pupelėmis, kurių apvirškintos jos įgauna fantastišką skonį. Tokios kavos Vietname įsigysi už 150 litų už kilogramą, o Vakarų pasaulyje toks kiekis atsieitų 1500.
Iš Dalato miestelio vilniečių kelias suko kiek šiauriau į Pleiku – tarpinę stotelę prieš kertant Laoso sieną. Tarp turistų nepopuliariame mieste lietuviai apsistojo nedideliame vietos šeimos viešbutyje ir turėjo unikalią galimybę pabendrauti su vietnamiečiais. Apskritai juos, įsivaizduojančius, kad kalba angliškai, sunku suprasti. Tačiau viešbučio šeimininko sūnus, studijuojantis Singapūre ir į namus grįžtantis atostogų, anglų kalbą mokėjo puikiai. Kelionės pabaigoje grįžus į Hošiminą, parke teko sutikti vietos studentų, kurie vienintelę laisvą dieną – sekmadienį – ištisas valandas leidžia parke ieškodami galimybės su vakariečiais pabendrauti angliškai.
„Vietnamiečiai, nors ir komunistinės šalies gyventojai, pasirodė labai motyvuoti. Lyginami su gretimų šalių žmonėmis, savimi didžiuojasi: kad atsilaikė prieš Kinijos interesus, kad, kaip jaučiasi, laimėjo karą su amerikiečiais, o iš tų laikų, kai Vietnamas buvo prancūzų kolonijos centras, kad visa galva aukštesni už kaimynus“, – pastebėtomis gyvos istorijos detalėmis dalijasi lietuvė.
Laoso periferijų žemėlapiu
Zabarauskai patyrė, kad tai, ką apie Laoso gyventojus girdėjo iš vietnamiečių, yra netiesa. Vietiniai jiems pasirodė be galo nuoširdūs, draugiški ir ypač tvarkingi, svetingi ir nesidairantys į turistų pinigines. Priešingai, nei Vietname, už paslaugą neprašys arbatpinigių, svečiams pamiršus grąžą, vysis jos atiduoti.
Lietuviai aplankytuose etniniuose Laoso kaimuose išvydo ryškios turizmo verslo nesugadintos autentikos, vietinių tradicijų. Mediniuose namukuose gyvena po penkiolika žmonių – visa karta, kas vakarą visi susėda prie bendro stalo, valgo, dalijasi dienos įspūdžiais. Lietuviams pasirodė, kad šeima Laose yra didžiulė vertybė. Kiekvienuose namuose skamba karaokė, visi kartu žiūri televizorių. Nors ir neturi net vandentiekio, ne vienas nešiojasi išmanųjį telefoną ir jį naudoja ne kaip ryšio priemonę, o kaip muzikos grotuvą ar fotoaparatą.
Viešbučių kainos visose trijose šalyse panašios – 3–6 doleriui žmogui. Tačiau Laose viešbutukai pasirodė tvarkingiausi. Čia vyrauja tradicija prie kiekvienos viešos įstaigos – šventyklos, prekyvietės, restorano, viešbučio – nusiauti batus ir juos palikti tiesiog gatvėje. Šioje šalyje vilniečiai išvydo nemažai kitų paradoksų – nors Laoso įstatymai draudžia užsieniečiams lankytis vietinių namuose, kelionių organizatoriai tokią paslaugą siūlo kaip egzotišką pramogą. Lygiai taip pat vietos merginoms uždrausta vaikščioti su vakariečiais, tačiau kurortiniuose miesteliuose sutiksi ne vieną keistą septyniasdešimtmečio baltaodžio ir jaunutės vietos merginos porą. Nors žmonės smerkia tokias moteris, kiekviena šeima slapčia svajoja, kad jų dukra ištekėtų už vakariečio.
Leontinai įspūdį paliko labai atviri, drąsūs, nuoširdūs vaikai. Turbūt dėl šios priežasties į juos kėsinasi piktavaliai išnaudotojai: pasiūlys kramtomosios gumos ar saldainį, ir mažieji puls visiškai nepažįstamam svetimšaliui į glėbį. Mažamečius, kol tėvai dirba, prižiūri vyresni broliai ar seserys. Idiliško mažųjų pasaulio paveikslą Laose ir Kambodžoje juodina visur matomi plakatai prieš vaikų išnaudojimą.
Tipinis Laoso kaimo vaizdas – skurdus namelis, kieme besiganančios kiaulės, zujantys šunys, o tarp jų – vaikai. Lietuvius nepaprastai stebino mūsų akimis pavojingomis sąlygomis augantys mažieji: tai žaidžiantys su pjūklu, tai į akmenį bandantys įkalti vinį ar lipantys kopėčiomis į kelių metrų aukštį. Tokių žygdarbių suaugusieji neriboja, priešingai, pagirs, paskatins už tai.
4000 salų Mekongo deltoje buvo galutinis vilniečių taškas Laose. Čia jie atsikvėpė po intensyvios kelionės per periferijų gyvenvietes, pailsėjo absoliučioje ramybėje, kur nepravažiuoja nė vienas automobilis – tik dviračiai ir prasiiria valtelės. Pasimėgavę minkštu smėliu ir malonia saule, pasigrožėję nuostabiais saulėlydžiais, leidosi Kambodžos sienos link.
Ramybė Kambodžos šurmulyje
Į Kambodžą vilniečius atvedė garsiosios Ankoro šventyklos netoli Siemreapo miesto. Dešimties hektarų plote pasklidusios senosios budistinės šventovės, kuriose buvo nufilmuota garsioji kino juosta „Kapų plėšikė Lara Kroft“, – vieni lankomiausių objektų Azijoje. Leontina tikino, kad visai šiai teritorijai apeiti nepakaktų savaitės, dalis šventųjų rūmų apaugę džiunglėmis, apleisti, o sutvarkytieji – apgulti būrių turistų. Tačiau Ankoro didybė lietuvių abejingų nepaliko – ypač suvokiant, kokiomis aplinkybėmis visa tai buvo pastatyta.
Išvydę senosios civilizacijos stebuklą, vilniečiai patraukė į piečiausią Kambodžos dalį, prie Pietų Kinijos jūros, ir pasiekė Sianukvilio miestelį, panašų į lietuvišką Palangą, – sekso turizmo ir rusų poilsiautojų rojų. Čia rusams priklauso ne viena rezidencija, viešbutis, restoranas, šios tautos vardu pavadintas ir vienas paplūdimys. Lietuvius šokiravo restoranai, kurie nuotekas leidžia tiesiai į vandenį.
Kurorte šio pasakojimo herojai neužsibuvo: laivu persikėlė į 50 kilometrų nuo žemyno nutolusią Koh Rhong salą: 90 kilometrų ilgio, didžiausią tame regione. 4000 salose Laose dar buvo dviračių transportas, o čia – absoliučiai jokio eismo. Pasyviam poilsiui pasirinkę šį rojaus Azijoje kampelį, įsikūrę mažame paplūdimio viešbutuke, lietuviai nardė, turistams skirtais keliais maišė džiungles, apžiūrėjo salą plaukiodami valtelėmis.
„Nepaprastai skaidrus vanduo, balto smėlio paplūdimys, kuriame – vos keli poilsiautojai… Užmiegi – girdi vandens ošimą, atsikeli – irgi… Tai buvo nuostabus atokvėpis po kelių savaičių intensyvios kelionės, nuostabus pabėgimas nuo civilizacijos“, – taip kelionę ir pasakojimą užbaigė L. Zabarauskienė.
