Praėjusių metų pabaigoje priimti Pensijų sistemos reformos įstatymo pakeitimai daugeliui Lietuvos žmonių pateikė šį kone hamletišką klausimą, į kurį reikia atsakyti iki rugsėjo. Net jei nutylėsite, tai bus suprasta kaip apsisprendimas likti dalyvauti (ar nedalyvauti) antrojoje pensijų kaupimo pakopoje taip, kaip dalyvavote (nedalyvavote) iki šiol.
Dalyviams tai reiškia toliau atidėti 2 procentinius punktus pensijų draudimo įmokų į asmeninę kaupiamąją sąskaitą pensijų fonde ir atitinkamai prarasti dalį būsimos socialinio draudimo senatvės pensijos. Tačiau galima ir nenutylėti – tada reikia rinktis visišką pasitraukimą iš antrosios pakopos arba, atvirkščiai, sutikti papildomai mokėti dar vieną (vėliau du) procentą nuo savo atlyginimo į pensijų fondą ir už tai gauti atitinkamą valstybės subsidiją, kuri būtų skaičiuojama nuo vidutinio šalies darbo užmokesčio.
Priimti racionalų sprendimą šiuo klausimu nelengva. Patarimo paklausti vieni žinovai atsako vienaip, kiti – priešingai, o treti sako negalį žinoti, kas bus ateityje. Tad ką daryti?
Kadangi priklausau prie tų nežinančių, kas bus ateityje, bandysiu iš pradžių atsigręžti į praeitį. Pabandykime suvokti, ar žmogus, dalyvavęs antrojoje pakopoje nuo 2004 m. ir 2013-aisiais išeinantis į pensiją, laimėjo ar pralaimėjo? Imkim vidutinio atlyginimo gavėją ir suskaičiuokim, kiek jo ar jos socialinio draudimo pensija sumažėjo dėl dalyvavimo antrojoje pakopoje. Tai nesunkiai galima padaryti, nes žinomi ir visi devynerių dalyvavimo metų vidutiniai atlyginimai, ir draudžiamosios pajamos, ir įmokų į pensijų fondus dydžiai.
Galiu įrodyti, kad 2013 m. tokio dalyvio socialinio draudimo pensija bus 32 litais per mėnesį mažesnė negu gavusio vidutinį atlyginimą ir nedalyvavusio kaupimo sistemoje. Kiek sunkiau įvertinti tokio asmens santaupas antrojoje pakopoje, nes jos priklauso nuo konkretaus fondo sėkmingumo. Pasikliaunant specialistų vertinimais, galima daug nesuklystant teigti, kad šios santaupos mažos akcijų dalies fonduose turėtų būti apie 6500 litų.
Tad dabar ir pasakykit, kas geriau – 32 litai per mėnesį iki gyvos galvos ar 6500 litų iš karto?
Jei į šį klausimą žiūrėtume grynai „techniškai“, galima bent apytikriai apskaičiuoti tų 32 litų per mėnesį būsimąją vertę ir palyginti su galima vienkartine išmoka. Nereikia pamiršti, kad ateityje, didinant draudžiamąsias pajamas (arba apskaitos vieneto vertę), 32 litai pavirs vis didesne suma ir vis didesniu pensijos skirtumu tarp dalyvavusio kaupimo sistemoje ir nedalyvavusio pensininko. Kita vertus, reikia atsižvelgti ir į tai, kad ateities išmokų dabartinė vertė mažesnė už nominalią. Jei laikysime, kad išmokų skirtumo didėjimas ir „nuvertėjimas“ vienas kitą eliminuoja, galėsime paprasčiausiai padauginti tuos 32 litus iš tikėtinos pensininko gyvenimo trukmės.
Tikėtina vidutinė vyro, išeinančio 2013 m. į pensiją, gyvenimo trukmė yra apie 15 metų, moters – apie 22 metus. Tad 32 litų mėnesinės išmokos apytikris ekvivalentas yra 5760 litų vyrui ir 8448 litai moteriai. Palyginti su sutaupytais 6500 litų ir apytikriai skaičiuojant jau minėtu būdu, vyras per mėnesį dėl dalyvavimo antrojoje pakopoje laimėjo apie 4 litus, o moteris neteko maždaug 7 litų. Uždirbusiam daugiau kaip vidutinis šalies darbo užmokestis pensininkui šie skirtumai, tikėtina, būtų didesni.
Tačiau tai tik „techninis“ požiūris. Turbūt atsirastų žmonių, kurie vis dėlto rinktųsi vienkartinę išmoką vietoj periodinės, nors periodinės būsimoji vertė ir didesnė. Ne visi gyvens 15 ar 22 metus, ir jų „balansas“ bus kitoks. Vien mechaniškas rezultatų lyginimas gali neatspindėti asmeninės žmogaus situacijos ir jo prioritetų, kurie ne visada pinigais matuojami.
Kas dar svarbiau – šioje vietoje būtina pakartoti sakramentalią frazę „praeities rezultatai nereiškia, kad tokie patys ar panašūs rezultatai bus ir ateityje“. 2004–2012 m. apima gilią recesiją, kai fondų apskaitos vieneto reikšmė dramatiškai krito. Jei ateityje nesitikime tokių nuosmukių, rezultatai kaupiantiems gali būti palankesni. Be to, kaip sakyta, keičiasi ir pats dalyvavimo antrosios pakopos kaupimo sistemoje mastas. Jei Seimas neapsigalvos, dalyvavimą joje papildys valstybės įmoka ir ji bent iš dalies kompensuos socialinio draudimo pensijos dalies praradimą (iki šiol nesuprantu, kodėl tokia valstybės įmoka nenumatoma tuo atveju, jei kas nors norėtų papildomai mokėti ne fondams, o „Sodrai“).
Visi šie veiksniai susideda į uždavinį su daugeliu svarbių nežinomųjų, apie kuriuos galima tik spėlioti. Kokia bus investicinė fondų grąža? Ko bus vertas „Sodroje“ įgytas koeficientas (ar apskaitos vienetas) ir kaip jis bus indeksuojamas? Ar anuitetinė kaupimo išmoka per pensijos gavimo laikotarpį beviltiškai neatsiliks nuo kainų ir nuo „Sodros“ pensijos didėjimo? Todėl tenka susitaikyti su likimu, kad neginčytino atsakymo į klausimą – dalyvauti ar nedalyvauti antrosios pakopos kaupimo sistemoje – nėra.
Dėl dalyvavimo antrojoje pakopoje norinčiam apsispręsti žmogui reikės pasikliauti savo nuojauta ar žiniomis dėl esminių būsimos pensijos apskaičiavimo prielaidų, jas patvirtinti, įvertinti naujosios skaičiuoklės teikiamą rezultatą ir priimti sprendimą.
