Jau ne pirmą kartą Vilniuje viešintis žymus vokiečių aktorius Tomas Schillingas šįsyk atvyko ne filmuotis, o pristatyti tragikomiškos juostos „Oh boy“, supinančios miesto, visuomenės ir jauno žmogaus linijas. Kokios linijos aktorių susaistė su Lietuva ir kodėl aktorystės mokslai nebūtini profesionaliai vaidybai, T. Schillingas pasakojo IQ.
– Prieš kelerius metus Vilniuje filmavotės kino juostoje apie penkių jaunų vokiečių likimus Antrojo pasaulinio karo metais „Mūsų mamos, mūsų tėvai“. Kokie jūsų įspūdžiai iš filmavimų Lietuvoje?
– Tai buvo puikus ir svarbus laikas. Juosta, kurioje filmavausi, reikšminga mano karjerai ir net, sakyčiau, Vokietijos istorijai, nes apie ją buvo kalbėta be nutylėjimų. Be to, čia, Vilniuje, sutikau savo merginą. Miestas visuomet bus tiek šaunus, įdomus ir patiks, kiek pažinsi puikių žmonių. Manau, kad būtent žmonės kuria miesto veidą ir formuoja atvykėlių įspūdžius. Man čia teko sutikti nuostabių žmonių, tad ir gyventi buvo labai gera. Daug dirbome ir daug linksminomės.
– Su filmu „Oh boy“ kelionę po pasaulį pradėjote jau praėjusių metų gegužę, kai šią vokiečių kino debiutanto Jano Ole Gersterio juostą pristatėte Karlovi Varų festivalyje. Ar nepabodo apie jį kalbėti?
– Apie „Oh boy“ pasakoju išties labai daug, bet, kad ir kaip būtų keista, – nepabodo. Priešingai – man patinka kalbėti apie šį filmą, man jis labai artimas, be to, galvoju, kad tai geriausias mano vaidmuo.
Negali būti nuobodu, kai žiūrovai taip įvairiai reaguoja į šį filmą. Vieni jį apibūdina kaip melancholišką ir niūrų, kiti – kaip šviesų ir viltingą. Tai labai priklauso nuo žmogaus požiūrio, išsilavinimo, profesijos – daugelio dalykų. Bendraudamas su žiūrovais pastebėjau, kad karjeristams pagrindinis filmo veikėjas atrodo gyvenimo nemokantis susitvarkyti nevykėlis, o, pavyzdžiui, meniškos prigimties žmonėms Niko yra herojus, gyvenimo stebėtojas, jiems atrodo, kad ne jis kaltas dėl savo nesėkmių, o tiesiog taip susiklostė aplinkybės. Tie skirtingi požiūriai, manau, yra vienos šio filmo stiprybių.
– O kokį filmą matote jūs – melancholišką ar šviesų ir viltingą? Palaikote ar smerkiate paties įkūnytą pagrindinį veikėją Niko?
– Tiesą sakant, mano reakcija į jį kinta kaskart žiūrint, nebuvo nė vienos vienodas emocijas manyje sukėlusios „Oh boy“ peržiūros. Tai žavinga. Įprastai po kelis sykius nežiūriu tų filmų, kuriuose vaidinu, bet su šia juosta – viskas kitaip. Labiausiai man patinka jį žiūrėti salėje su žmonėmis ir gaudyti jų reakcijas.
– Peržiūrint nemenką jūsų vaidmenų sąrašą stebina jų tipažų įvairovė: Adolfas Hitleris, princas Otas, savęs ieškantis jaunuolis Niko mūsų aptariamame „Oh boy“… Ar tai jūsų, kaip aktoriaus, lankstumo ženklas? Ar pats teikiate prioritetą skirtingiems vaidmenims?
– Visuomet galvoju, jog man labai pasisekė, kad galiu imtis skirtingų vaidmenų ir man nereikia kartotis. Kai skaitau gautus scenarijus, stengiuosi pasirinkti kuo įvairesnius filmus bei personažus. Net jei ateityje man kas nors pasiūlytų vaidmenį, panašų į Niko iš „Oh boy“, tikriausiai nesutikčiau, nes man tiesiog nebebūtų įdomu.
Filme „Mūsų mamos, mūsų tėvai“ vaidinau dramatiško likimo kareivį, esu nusifilmavęs keliose komedijose ir tragikomedijoje „Oh boy“. Tragikomedijos man yra įdomiausias žanras. Jose būnu rimtas, tačiau tai nereiškia, kad nejuokingas. Apskritai juk daugelis gerų komedijų ir sukurtos iš tragiškų momentų.
Atvirai sakant, pastarieji mano darbai buvo labai įdomūs, bet itin intensyvūs ir varginantys. Dabar laukiu stipraus scenarijaus ir svarstau, kad šiais metais tikriausiai labai daug nedirbsiu. Man atrodo, kad turiu atsipalaiduoti nuo vaidmenų ir neskubėti priimti sprendimų. Labai įdomu, kas manęs laukia ateityje.
– Filmo režisierius J. O. Gersteris yra geras jūsų bičiulis. Minėjote, kad sudėtingiausias dalykas filmuojantis „Oh boy“ buvo išlaikyti šią draugystę. Smalsauju, ar vis dėlto pavyko?
– Taip, tebesame draugai, nors vis dar manau, kad dirbti su draugais yra rizikinga. Tačiau yra ir gerų dalykų: nereikia ilgai kalbėtis ar aiškintis norint suprasti, kaip kiekvienas mato filmą, turime bendrų interesų, pomėgių. Pavyzdžiui, abu labai mėgstame Jerome’ą Davidą Salingerį ir François Truffaut. Janui Ole šis filmas ypač svarbus: tai jo debiutas kino pasaulyje, be to, labai asmeniškas darbas. Jame nemažai autobiografinių detalių. Mano bičiulis nerimaudamas laukė tėvų, ypač tėvo, komentarų, nes filme sukurtas jo prototipas. Janas Ole paskui minėjo, kad, kai tėvai žiūrėjo šį filmą, situacija nebuvo iš jaukiųjų.
Labai džiaugiuosi, kad mums galiausiai pavyko eiti viena linija. Ir dabar jau drįstu sakyti, kad šis filmas mūsų draugystę ne tik išbandė, bet ir sustiprino.
– Ar J. O. Gersteris rašydamas scenarijų jau turėjo omenyje, kad būtent jūs atliksite pagrindinį vaidmenį?
– Ne, scenarijų jis parašė jau senokai ir tuomet man jį davė paskaityti tiesiog kaip draugui. Esu perskaitęs daugybę scenarijų, be to, jis vertina mano nuomonę apie kiną. Pasakiau, kad jo darbas, mano galva, iš tiesų šio to vertas. Paskui praėjo kuris laikas, Janas Ole ieškojo finansavimo juostai, ilgai galvojo, kas galėtų atlikti pagrindinį vaidmenį. Jis nevykdė aktorių atrankos, o tiesiog nusiuntė scenarijų keliems artistams. Tai sužinojęs jam elektroniniame laiške parašiau, kad įsivaizduočiau save atliekantį tą vaidmenį ir kad norėčiau pamėginti. Tad pasisiūliau pats.
Suvaidinęs Niko, kuris yra visiškai kitoks nei aš, supratau, kad tas vaidmuo taip prie manęs „prilipo“, kad kartais net norisi elgtis kaip mano herojui (juokiasi). Kartą, jau baigus filmuotis, važiavau traukiniu ir mane susistabdė du vaikinai, panašiai kaip ir filme, pradėjo įrodinėti, kad turiu susimokėti baudą, nes esą važiavau be bilieto. Tada aš, kaip ir Niko, pradėjau bėgti. Nemoku bendrauti su valdininkais, policininkais, kontrolieriais… Visada jaučiu kažkokią baimę. Todėl tąkart, kai bėgau, širdis daužėsi kaip būgnas, gavau nemažą dozę adrenalino. Bet man patiko, patariu visiems nors kartą gyvenime nuo ko nors pabėgti (šypsosi).
– Kai po filmo premjeros susitikime su publika pasakėte, kad jūsų mėgstamiausias rašytojas yra Hermannas Hesse, suklusau, nes šio rašytojo kūrinio „Stepių vilkas“ nuojautas pajutau ir filme: vienišas žmogus, klajojantis po miestą, kuriame visi yra kitokie nei jis, visi turi savo silpnybių, ydų, baimių… Abejodama klausiu, ar ši asociacija turi pagrindo?
– Tiesą sakant, konkrečiai apie „Stepių vilką“ nemąsčiau ir nežinau, ar apie jį galvojo Janas Ole, tačiau žinote, mes turime giliai „įsėdusių“ kūrinių įtakų, kurios pasireiškia nesąmoningai. „Oh boy“ personažas man gimė natūraliai, negalvojant, iš kur pasiimu jo griaučius ir lipdau charakterį. Į filmavimo aikštelę neateinu norėdamas ką nors cituoti, bet siekdamas sukurti savo. Tas pats ir su Janu Ole. Tačiau kai žmonės pastebi kitų kūrėjų, ypač tų, kurie yra mūsų idealai, įtaką, tiek man, tiek jam tai yra labai malonu.
– Nesate baigęs aktorystės studijų. Kas jus išmokė vaidybos niuansų? Į ką lygiavotės, kas buvo didžiausi jūsų mokytojai?
– Gyvenimas (juokiasi). Iš tiesų, taip ir yra. Mano manymu, visi aktorystės niuansai, kaip formuoti balsą, kaip artikuliuoti, gestikuliuoti ir panašiai, ypač reikalingi teatro aktoriui. Su kino aktoriais kitaip… Pasakysiu paprastai, mėgstu žiūrėti filmus, klausytis muzikos, skaityti knygas ir labai tiksliai žinau, koks mano skonis, kas man patinka ir kas ne. Lygiai tas pats ir perskaičius scenarijų: matau viziją, kaip noriu projektuoti savo vaidmenį. Viskas, ko reikia, – yra geras režisierius. Manau, kad jie ir yra mano mokytojai. Taip pat filmai, knygos, kiti mano pomėgiai… Ir, žinoma, gyvenimas, kurį stebiu, vartoju… Gal tai ir yra talentas, dovana – gebėti susiurbti viską iš aplinkos ir meno, kurį stebi, ir paskui tai ištransliuoti.
Kai man buvo šešeri, mano mama pastebėjo, kad turiu gebėjimą save išreikšti, ir būtent ji mane pradėjo vesti į atrankas. Iš tiesų labai nemėgau tų atrankų, jų atmosferos, tačiau tuomet, kai man sukako aštuoniolika ir kartu su publika žiūrėjome filmą, kuriame vaidinau, pajutau, kad jie suprato, ką norėjau pasakyti. Man tai buvo svarus įrodymas, kad neapsirinku eidamas šiuo keliu.
Mama visada norėjo, kad būčiau aktorius, ir nuo pat pradžių tikėjo manimi, bet spaudimo nedarė. Tėvams rūpėjo, kad dėl filmavimų nenukentėtų mano mokslai, todėl sakydavo, kad, kol gausiu gerus balus mokykloje, galėsiu tęsti savo aktorinius darbus.
– Ar patekti į teatro (jame sukūrėte pirmuosius savo vaidmenis), vėliau į kino pasaulį dar vaikystėje nėra rizikinga nesusiformavusiai asmenybei? Kokia jūsų patirtis? Ar vestumėte į atrankas ir savo sūnų, jei šis išreikštų pageidavimą „būti kaip tėtis“?
– Nuvesčiau, jei matyčiau, kad jis nori. Nemanau, kad tai žalinga atmosfera jaunai asmenybei. Man tie laikai paliko didelį ir labai gerą įspūdį. Manęs negirdė degtine, nors ir mačiau aktorių, geriančių tiesiog vidury spektaklio: kai jiems nereikia būti ant scenos, jie nubėga į barą, išlenkia taurelę degtinės ir grįžta vaidinti… Man buvo labai smalsu viską stebėti ir tyrinėti aplinką. Tačiau sužvaigždėjimo, priklausomybių, asmenybės nuopuolių man pavyko išvengti. Priešingai, labai greitai supratau, kiek darbo ir pastangų turiu įdėti, kad išlaikyčiau savo lygį, tobulėčiau. Apie tave rašo, tave stebi, kiekvienu savo darbu turi parodyti, ko esi vertas. Kitaip pasakius, kiekvienu filmu aš pradedu nuo pradžių ir, lyg pamiršęs visus savo ankstesnius darbus, savo profesionalumą turiu parodyti iš naujo. Meno pasaulyje, konkrečiau – kino aikštelėje, išmokau atsakomybės.
