Kanadoje gimęs lietuvių kilmės rašytojas Antanas Šileika šių metų Knygų mugėje buvo vienas laukiamiausių svečių. Į lietuvių kalbą išverstas jo romanas „Pogrindis“ – dviejų lietuvių meilės istorija partizaninio karo kontekste – Kanadoje tapo stulbinančiu atradimu apie menkai žinomas istorijos realijas Rytų Europos regione. Rašytojas prisipažįsta, kad Lietuva jam iki šiol yra neįtikimų temų lobynas.
Knyga Vakarams. Kanadoje labai populiarūs knygų klubai, per juos keliavo ir mano knyga. Išgirdau labai įdomių ir netikėtų komentarų. Pavyzdžiui, daug kas norėjo, kad knyga turėtų laimingą pabaigą. Šito pageidavimo nelabai supratau, man atrodo, kad „Pogrindis“ ir baigiasi laimingai: Rytų Europoje turbūt nė nebuvo laimingesnių pabaigų.
Kanadoje šis romanas yra didelis nustebimas, naujiena. Mažai kas galėjo įsivaizduoti, kad Rytų Europoje galėjo vykti tokie dramatiški įvykiai ir susiklostyti tokie likimai. Daug kas klausia, kodėl ši knyga nepasirodė anksčiau.
„Pogrindis“ skirtas Kanados skaitytojams, Vakarų pasaulio žmonėms. Toks esu ir aš pats, todėl vakarietiškų ženklų mano knygoje atsirado be specialių pastangų. Pavyzdžiui, kad ir viename epizode ant stalo atversta Herberto George’o Wellso knyga „Laiko mašina“ bei vieno knygos veikėjo įžvalga, kad jos fabula primena įvykius Lietuvoje. Ši paralelė man atėjo visiškai natūraliai, nėra jokio logiško paaiškinimo. Tiesiog, matyt, pasąmoningai norėjau pritraukti skaitytoją prie lietuviškos istorijos ir paaiškinti jam naudodamas suprantamesnį ir žinomesnį modelį.
Baiminausi, kaip mano knygą priims lietuviai. Kol kas išgirdau vien palankių atsiliepimų, nors neabejoju, kad yra ir tokių, kuriems „Pogrindis“ nepatiko. Tačiau jų atsiliepimų tikriausiai ir neišgirsiu, nes į susitikimus su manimi atėjo tie, kuriems ši knyga pasirodė įdomi.
Dingusio pasaulio klodai. Labai įdomus dalykas: Jamesas Joyce’as emigruoja ir tik tada gali rašyti apie Airiją. Atrodo, atstumas padeda ir man. Kai pradėjau domėtis Lietuva, kuri man atrodė tarsi dingęs pasaulis, apie kurį girdėdavau pasakojimus, supratau, kad norėčiau apie ją parašyti bent tris knygas. Suvokiau, kad kalbant apie Lietuvą galima pasakoti ir apie pasaulį.
Istorinis romanas man įdomiausias tuo, kad jį skaitydami ne tik sužinome, kaip buvo konkrečiais laikais, bet galime suvokti istorijos kartojimąsi. Man labai įstrigo mintis apie Augustavo girią iš Simono Schamos knygos „Kraštovaizdis ir atmintis“: „Šioje šmėklų lankomoje žemėje, kurioje krito šešių kartų kariai, dar galima rasti sagų nuo jų uniformų.“ Šeši sluoksniai sagų, o įsivaizduokite, kiek sluoksnių žmonių istorijų.
Vienas mano bičiulis rašytojas, kilęs iš Latvijos žydų, taip pat parašė knygą panašia tematika. Mes perskaitėme vienas kito kūrinius ir pamatėme, kad jo knygoje veikiantys piktadariai mano kūrinyje yra herojai, ir atvirkščiai. Pateikiau jam statistiką, tyrimų duomenis, norėdamas įrodyti savo versiją, bet vis dėlto suprantu, kad tai labai jautrios temos, jų neišeina interpretuoti vienodai.
Skaitydamas Juozo Lukšos-Daumanto priminimus, kurie buvo išversti į anglų kalbą dar aštuntajame dešimtmetyje, galvojau, kad istorinė tiesa per žiauri. Tačiau vėliau, kai grįžau prie šios medžiagos jau rašydamas knygą, kelis žiaurius ir skaudžius elementus panaudojau ir savo romane. Supratau, kad nuglaistyti istoriją neteisinga. Lietuvos praeitis jau daug dešimtmečių mane įkvepia rašyti. Ši šalis – tai temų lobynas.
Heroizmas. Didžiausią įspūdį man paliko partizanas Povilas Pečiulaitis-Lakštingala, kovojęs kartu su J. Lukša-Daumantu. Gaila tik, kad apie jį gana mažai žinoma (žinomiausi tie kovotojai, kurie gerai rašo). P. Pečiulaitis gal ir nebuvo toks dramatiškas rašytojas kaip Lionginas Baliukevičius-Dzūkas (jį pakrikštijau Hamletu), bet buvo nepasiduodantis, kietas ir paprastas žmogus. Net tada, kai jį ištrėmė į Sibirą ar pasodino į kalėjimą, P. Pečiulaitis teigė, kad jam ten buvo labai įdomu, nes jis turėjo galimybę susipažinti ir bendrauti su stribų vaikais. Jis – nepalaužiama asmenybė, visada kartodavo, kad net ir sunkiais gyvenimo tarpsniais jį aplanko sėkmė.
Kai pagalvoju, kaip pats būčiau elgęsis tokiomis aplinkybėmis (tai iš esmės labai sunku įsivaizduoti, nes mes niekada nežinome, kol nesusiduriame su tokia situacija), norėčiau manyti, kad būčiau herojus, bet savo gyvenime, deja, toks nesu. Tikriausiai ir tomis aplinkybėmis nebūčiau. Tačiau viskas priklauso ne tik nuo žmogaus norų, bet ir nuo sąlygų. Mes įpratę labai lengvabūdiškai praeitį vertinti iš dabarties perspektyvos. Jei apie visą istoriją taip galvotume, net patys protingiausi žmonės, gyvenę anksčiau, mums atrodytų kvailiai, nes mes už juos dabar jau tikrai daugiau žinome ir išmanome.
Iš euroromano perspektyvos. Leonido Donskio nuomone, mano kūryba artima euroromanams. Laukiu susitikimo su Leonidu ir tikiuosi, kad jis man paaiškins, kas tai yra (šypsosi). Lietuva nori, kad lietuvių autorių knygos būtų įdomios Europoje, o mes Kanadoje norime būti pastebėti JAV. Problema iš tikrųjų labai panaši.
Patekti į Amerikos knygų pasaulį užsienio rašytojams labai sunku, vertimų iš tiesų mažai. Pavyzdžiui, nuostabi knyga „Vilniaus pokeris“ išversta į anglų kalbą, tačiau ji nepastebėta… Milanui Kunderai labai pasisekė tapti plačiai skaitomam. Jam susiklostė palankios istorinės aplinkybės: būtent tuo metu, kai pasirodė jo knygos, pasaulis domėjosi, kas vyksta Čekoslovakijoje.
Barščiai prieš seksą. Mano agentė, perskaičiusi knygą, pakomentavo, kad tai gana senamadiškas romanas ir jame labai trūksta sekso scenų. Jos pagalbininkas pridūrė, kad smulkmeniškiau aprašau barščių virimo procedūrą nei seksą. Pradėjau sakyti, esą aprašinėti tokias temas neturiu „talento“, bet ji mane prispyrė, kad būtinai turiu tai padaryti.
Visą mėnesį prakaitavau rašydamas, vargais negalais pabaigiau ir galiausiai leidyklos agentė perskaičiusi mano pataisymus tik pasakė: viskas gerai, bet sekso scenas reikia išimti. Kaip man palengvėjo (juokiasi)! Antraip turbūt būčiau pretendavęs į Blogiausio sekso apdovanojimą, kuriuo nominuojami nevykusiai šias scenas aprašę autoriai...
Punktai rašytojui. Kai išleidau knygą Kanadoje, mano agentė atsiuntė pas mane jauną savo asistentę, kuri turėjo mane išmokyti, kaip elgtis parašius knygą. Ta mergina atsinešė ilgiausią sąrašą ir ėmė jį skaityti. Pasiūlė sukurti interneto puslapį, kurį, pasak jos, reikėtų atnaujinti bent tris kartus per dieną… Aš jau po penkių minučių ją pradėjau stabdyti sakydamas, kad man jau per daug, tiek nespėsiu ir panašiai. O ji toliau bėrė to sąrašo punktus…
Yra rašytojų, kurie tviteryje ką nors parašo po tuziną kartų per dieną, dalyvauja knygų klubuose per „Skype“ programą ir t. t. Aš ne iš tų rašytojų. Bet suprantu, kad užsidaryti taip pat nenaudinga. „Pogrindis“ nukeliavo iki Australijos, jį perskaitė Tomas Donela ir dabar rengiasi statyti filmą. Kaip galėčiau to nenorėti? Nors labai mėgstu pabūti vienumoje, tik skaityti ir rašyti, bet žinau, kad paskui labai sveika išeiti pasižmonėti.
A. Šileika gimė Vestone, Kanadoje, lietuvių šeimoje. Baigė anglų kalbos studijas Toronto universitete. Dvejus metus gyveno Paryžiuje, studijavo prancūzų kalbą, mokė anglų kalbos Versalyje ir dirbo literatūros žurnale „Paris voices“. Paryžiuje vedė lietuvių kilmės menininkę Snaigę Valiūnas.
1979 m. grįžo į Kanadą. Dėstė Hamberio koledže. Iki 1988 m. dirbo Kanados literatūros žurnale „Descant“. 1994 m. išleido pirmą romaną „Dinner at the End of the World“.1997 m. pasirodė antra knyga – trumpų apsakymų rinkinys „Buying on Time“. 2004 m. išleido romaną apie carinę Lietuvą „Woman in Bronze“ („Bronzinė moteris“) – išverstas ir į lietuvių kalbą. 2011 m. parašė romaną „Underground“ („Pogrindis“) – pateko į laikraščio „Globe and Mail“ renkamų geriausių Kanados metų knygų šimtuką. A. Šileika šiuo metu yra Toronte esančios Hamberio rašytojų mokyklos direktorius, dažnai dalyvauja radijo ir televizijos laidose apie literatūrą.
