Istorijos bakalauro diplomą gavęs vilnietis, laimės išvykęs ieškoti į Londoną, ją rado tenykščiame mados pasaulyje. O gal tiksliau būtų pasakyti, kad pati fortūna jį susirado. Vos pastarąjį sezoną į modelių pramonę koją įkėlęs Almantas Petkūnas „Elite“ agentūros atstovus nustebino plačiais debiutanto šuoliais į tolimesnę karjerą.
– Kodėl pernai baigęs mokslus nusprendėte vykti į Londoną?
– Studijų metais šiame didmiestyje teko praleisti dvi vasaras. Čia man labai patiko, pažadėjau sau po mokslų grįžti ilgesniam laikui. Taip ir padariau: atvykau be jokių planų, dirbau įvairius darbus. Vienas jų – drabužių parduotuvėje Oksfordo gatvėje – buvo lemtingas. Pirmąją žiemos išpardavimų dieną, šeštadienį, iš būrio pirkėjų prie manęs priėjo mergina ir pasiteiravo, kur yra batų skyrius. Parodžiau, bet ji ten neskubėjo. Apsisukusi paklausė, ar aš nesu modelis. Atsakiau neigiamai. Davė vizitinę kortelę ir pasiūlė ateiti į pokalbį agentūroje „Elite“. Pamenu, kaip parduotuvės apsaugininkas man mestelėjo su šypsena: „Gal planuoji tapti modeliu?“ Atsakiau, kad, pasirodo, taip.
– Ar nebuvo svarstymų, eiti ar ne?
– Esu atviras galimybėms ir iššūkiams. Nuėjau. Teko kalbėtis su vyrų skyriaus vadovu, nusifotografuoti. Jis neslėpė simpatijų, pasirodžiau įdomus, išsilavinęs, lengvai bendraujantis. Jaunatvišką išvaizdą ir 24 metų amžių (modeliais daugiausia dirba aštuoniolikmečiai, devyniolikmečiai ar net dar jaunesni) agentas laikė pranašumu. Pasirašiau sutartį ir po dviejų dienų išvažiavau į Paryžiuje vykusias mados savaitės atrankas.
– Kokia buvo pirmoji akistata su mados pramone?
– Paryžiuje pirmiausia susitikome su mados namų „Prada“ atstovais. Prieš pokalbį agentas valandą koridoriuje mane mokė vaikščioti, kaip dera ant podiumo. Pasirodo, tai vienas svarbiausių profesionalaus modelio gebėjimų. Tą kartą „Prada“ manęs nepasirinko. Manau, koją pakišo būtent nemokėjimas kaip reikiant vaikščioti.
– Kaip jautėtės pirmąkart gyvenime akylai vertinamas pagal fizinius kriterijus?
– Iš pradžių buvo labai nejauku, stigo pasitikėjimo, bet mintis viską mesti nekilo. Negalėjau nepasinaudoti man suteiktu šansu eiti toliau. Viduje gal ir buvo juokinga, kad turiu judėti visiškai kitaip, nei dariau 24 metus, bet uoliai stengiausi įvykdyti užduotį. Kai tik pamačiau save nufilmuotą einantį podiumu, supratau, ką darau ne taip. Užteko save pastebėti iš šalies ir viskas tapo aišku.
– Mados savaičių maratonas – rimtas išbandymas debiutuojančiam modeliui. Kaip sekėsi?
– Pasibaigus mados savaitėms agentūros atstovai mane sveikino su sėkme. Kaip pačiam vertinti savo darbą – nežinau, neturiu su kuo palyginti, bet pasikalbėjus su kitais debiutantais, atrodo, man sekėsi.
Londone tapau „J. W. Anderson“ išskirtiniu kolekcijos veidu – pasirašėme sutartį, kad šioje mados savaitėje dalyvausiu tik vieninteliame šou. Nors mano agentas iš Milano tikėjosi daugiausia, ten pristačiau trejų mados namų kolekcijas: „Burberry Prorsum“, „Iceberg“, „Jil Sander“. Šiame mieste teko paplušėti per atrankas – 17 per vieną dieną. Turėjau asmeninį vairuotoją, kitaip nebūčiau spėjęs. Nuoširdžiai stebėjausi, kad kiekvieno miesto agentūrose, kurioms priklausau, dirba tokie malonūs, šilti žmonės.
Sėkmingiausias debiutas buvo Paryžiuje, kur demonstravau 7 kolekcijas: „Louis Vuitton“, „Raf Simons“, „Dries Van Noten“ ir kt. Nelikau nepastebėtas, nes įvairiuose modelių tinklalapiuose patekau tarp geriausių naujokų.
– Kodėl jūsų nebuvo matyti Niujorke?
– Dėl labai paprastos priežasties – nespėjau pasikeisti paso. Užtat dabar grįžau į Lietuvą, kad suskubčiau tai padaryti prieš netrukus laukiančią komandiruotę į Tokiją.
– Kas modelio darbe vyksta po mados savaičių?
– Fotosesijos žurnalams, reklamoms, katalogams. Man teko įsiamžinti „Dazed & Confused“ bei „Hunger“ žurnalams. Pastarajam mane fotografavo žymusis Rankinas. Visi fotomenininkai dirba skirtingai, iš modelio reikalauja skirtingų dalykų. Su Rankinu dirbti pasirodė smagiausia: liftas fotostudijoje, kūrybiška atsmosfera, profesionali komanda, greitas tempas, galimybė improvizuoti. Teko pozuoti ir keletui komercinių katalogų. Man buvo neįtikima tai, kad už dviejų dienų darbą atlyginimas siekia tiek, kiek toje drabužių parduotuvėje būčiau uždirbęs per dešimtį mėnesių.
– Koks pasirodė mados pasaulis iš išvirkščiosios pusės?
– Už tų gražių kolekcijų, reklamų, kurias matome, iš tiesių slypi juodas būrio profesionalų darbas, begalės pastangų. Mačiau, kaip žmonės nesumerkia akių ištisas paras prieš kolekcijų pristatymus mados savaitėje, kaip dizaineriai nemiegotomis akimis išeina ant podiumo užsimetę po ranka pasitaikiusį švarką…
– Kuris iš mados kūrėjų paliko didžiausią įspūdį?
– Didžiųjų mados namų dizaineriai turi gausią komandą, tad dažnai modelis su pagrindiniu kūrėju neturi tiesioginio kontakto. Labiausiai susibendravome su J. W. Andersonu, kuris mane pasirinko kolekcijos veidu ir su manimi matavo visus drabužius. Jam patiko, kaip ant manęs gula drabužiai, ir vis juokėsi, jei turėtų kokį dvidešimt almantų, būtų kur kas paprasčiau. Po kolekcijos pristatymo nusilenkęs scenoje ir grįžęs į užkulisius jis pirmiausia pasveikino mane.
– Ne paslaptis, kad mados pasaulyje yra daug homoseksualų. Ar šiltas vyriškas bendravimas šioje srityje nėra nejaukus?
– Nė kiek. Pirmiausia todėl, kad dar gyvendamas Vilniuje aš buvau labai liberalių nuostatų šiuo klausimu. Man netrukdo, kad aplink yra įvairių žmonių. Niekada asmenybės nevertinau pagal seksualinę orientaciją – gėjai yra tokie pat geri žmonės, puikūs profesionalai. Mados pasaulyje sutikti vyrai nesukuria nejaukių, dviprasmiškų situacijų – bendravimas yra profesionalus ir tiesiog draugiškas.
– Kaip į naują jūsų darbą reaguoja širdies draugė?
– Pratinasi prie nenuspėjamo mano darbo laiko (būna, agentas paskambina šeštą vakaro ir praneša apie kitos dienos darbą, kuris gali vykti nebūtinai Londone), bando susitaikyti su iš anksto neplanuojamomis kelionėmis.
– Konkretaus darbo grafiko nebuvimas neerzina?
– Man visada patiko pokyčiai, intensyvus gyvenimo tempas, darbas, susijęs su kelionėmis, buvo didžiausia mano svajonė. Japoniją visada laikiau utopiniu troškimu, o štai netrukus ją išvysiu savo akimis. Štai kodėl mane žavi modelio darbo perspektyvos – tai galimybė išsipildyti didžiausiam mano norui – keliauti.
– O tie nepatogūs dalykai: per kolekcijos pristatymą vilkėti suknelę, apsinuoginti, matyti save veidrodyje su ryškiu grimu…
– Iš tiesų, teko fotografuotis ir su apatiniais, ir suknelę per „J. W. Anderson“ kolekcijos demonstravimą vilkėti, tačiau visus iššūkius priimu kaip darbą. Kai per vieną magistrantų studentų pristatymą moterų mados savaitėje Londone išdrįsau išeiti ant podiumo mūvėdamas vien kelnaites ir segėdamas juodą diržą ant juosmens, mano drąsa stebėjosi tiek kolekcijos autoriai, tiek kiti modeliai.
– Ar apsilankęs kituose charizmatiškuose miestuose svajonėse neišdavėte Londono?
– Iki šiol žaviuosi Londonu, kasdien atrandu jame vis ką nors naujo. Čia susikūriau savo aplinką, namus, turiu artimų bičiulių – gera man šiame didmiestyje. Lietuvos ilgėjausi tik kartą – per Kalėdas, kai labai norėjosi būti su šeima, bet tas jausmas nėra kasdienis.
