Įvairių rinkimų verpetų įkarštyje dažnai pradedama kalbėti apie žmogų. Ne apie „mus“ ar „jus“, bet mistinį žmogų, dėl kurio plūkiasi kandidatai. Būtent dėl to mitinio žmogaus kuriamos reformos, rengiamos gairės, griaunamos sistemos. Tačiau labai gali būti, kad jei tas „mums“ ir „jums“ atstovaujantis žmogus garsiai pareikštų savo nuomonę, jo laimės kaina galėtų pasirodyti kur kas mažesnė. Kad ir vieno patogaus suoliuko dydžio.
Prisimenant skirtumus tarp de facto ir de jure žmogui skirtų patiekalų begaliniame šio pasaulio valgiaraštyje neįmanoma nepaminėti suoliukų. Esančių Vilniaus Rotušės aikštėje, kurie lyg ir skirti tam pačiam žmogui prisėsti. Tik kažkas iš didelio projekto dalyvių prisipažino specialiai įrengę juos ne per patogiausius. Nes kai suoliukas nepatogus, ant jo nesėdinės „visokie valkatos“, a priori įtartinas jaunimas ar šiaip miestiečiai. Mažiau žmonių – mažiau triukšmo, mažiau šiukšlių, kitaip tariant, – mažiau problemų. Produktas sukurtas žmogui, tačiau taip, kad tas žmogus tam produktui keltų kuo mažiau rūpesčių.
Panašus pojūtis apima ir žvelgiant į ne vienos kultūros įstaigos ar organizacijos veiklą. Galerijas, kurios nedirba nei savaitgaliais, nei pirmadieniais. Teatrą, kuris jau leidžia bilietą į spektaklį nusipirkti internetu, tačiau reikalauja jį atspausdinti ir teatro kasoje iškeisti į „tikrą“. Muziejų, apie kurio faktinį darbo laiką sužinai tik paklebenęs užrakintas duris: mat skelbtasis internete su tikrove, pasirodo, neturi nieko bendro. Dar vieną teatrą, kurio vadovai, regis, orientuojasi tik į valdininkų auditoriją, nes atkakliai spektaklius rodo nuo 18 val. Ne, frazė „tavo darbo valandos – tavo reikalas“ čia netinka. Mano darbo valandos šiuo atveju yra pirmiausia būtent teatro reikalas. Ir potuštė žiūrovų salė galėtų tai paliudyti.
Ilgą laiką šiame sąraše didžiosios bibliotekos taip pat užėmė tvirtą poziciją. Neabejotinai svarbios (ir pačios patikėjusios savo svarba) bibliotekos tam tikrais atvejais, regis, nuo skaitytojų linkusios atsitverti barikadomis. Šiandien tikrai mieliau tris kartus pereičiau oro uosto patikras, nei kartą įveikčiau komplikuotas kai kurių didžiųjų bibliotekų įėjimo schemas. Juolab kad ir į lėktuvą galima su savimi pasiimti visko daugiau ir patogiau nei į biblioteką, kurios laiptais kyli nešinas nestabilia kolona iš grąžinamų knygų, telefono, piniginės, rašiklio, bloknoto, kompiuterio, skaitytojo pažymėjimo ir drabužinės numerėlio.
Tai, be abejo, smulkmenos, tačiau, kaip ir dažnu atveju, jos simptomiškos. Kaip ir specialistės juokas vienoje viešojoje bibliotekoje, kai, elektroninėje sistemoje radusi ieškomą knygą, realybėje jos neaptikau: „Maža ką kompiuteryje rašo.“ Kaip ir kažką kramtančios drabužinininkės mostelėjimas į kolegės pastabą, kad žmonės jau ilgokai laukia paltų: „Baisus daiktas, palauks.“
Šių nuotrupų iš gyvenimo sąrašą ką tik maloniai papildė išgirsta studentės replika draugei: „Einam jau, atsibusk iš šito sapno.“ Ačiū Dievui, pamaniau, net ir tiems studentams, kurie po naująją biblioteką Saulėtekyje šmirinėja visko mačiusiais senbuvių veidais, Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras daro įspūdį. Kalbu ne tik apie architektūrą ar įspūdingus leidinius begalinėse knygų lentynose. Čia aiškiai išreikštas suvokimas, kad ši biblioteka veikia būtent dėl manęs ir skirta būtent man, skaitytojui. Arba, jeigu norite, tam mitiniam žmogui, suvokiant jo poreikius išgerti kavos, naudotis internetu, prireikus užsidaryti izoliuotame darbo kambaryje, vienaip sėdėti konspektuojant vadovėlį, kitaip – vartant meno albumą, o laisvalaikio skaitykloje perversti populiarų žurnalą, „Lonely Planet“ arba „Šiaurės Atėnus“. Ir net atvykti į biblioteką tada, kada jam reikia, net jei tai būtų po vidurnakčio. Tiesa, individualaus darbo kambariai lankantis buvo užrakinti, tačiau manykime, kad tai – tik atsitiktinumas ir nevirs dar viena suoliukiška istorija.
Skaitytojo link jau seniai žengia ir Vilniaus knygų mugė. Faktą, kad mugė tapo išties svarbiu reiškiniu, o ne periferiniu iš tradicijos vangiai vykstančiu renginiu, neabejotinai lėmė ir atsigręžimas į lankytojus ir jų poreikius. Tai akivaizdu analizuojant renginių programą ir jos pateikimo būdus, viešųjų ryšių ir reklamos sprendimus, galų gale – net darbo laiką. Tai tikrai nereiškia, kad lankytojai į mugę plūsta vien dėl ilgų jos darbuotojų viršvalandžių. Tačiau kartais apsisprendimą tapti reiškinio žiūrovu ar dalyviu lemia banaliausios aplinkybės – kad ir darbo laikas arba registravimosi procedūra, sudėtingumu prilygstanti bandymams gauti pilietybę.
Begaliniame pasiūlos lauke vis sunkiau išlikti įstaigoms, besiremiančioms vien ego pagrįstu požiūriu „kam reikia, tas ateis“. Kintančio kultūros vartotojo kintantys poreikiai organizacijas neišvengiamai stumia į kai kurioms dar nebraidžiotas įvaizdžio formavimo, viešųjų ryšių, komunikacijos, informacijos vadybos pievas. Tačiau, kaip dainavo maestro Vytautas Kernagis, be pievų nebus medaus.
