Vargu ar verta tikėtis tradicinių kupiškėnų vestuvių nebrandžios demokratijos ir Lietuvos politinių partijų kultūros scenoje. Čia greičiau veikia labai elementaraus verslo vadybos pradžiamokslio, diktuojančio dviejų bendrovių santykius, logika. Lietuviai tapo labai praktiški. Sužadėtuvės, piršlybos, apsimainymas žiedais, žinia iš sakyklų šiandien virsta elektroninių gandų ir vienas kitam prieštaraujančių pareiškimų srautu. Nepatiklių ir nekantrių turgaus prekeivių sandėriai tampa svarbiausia tarpusavio bendravimo forma, kuri mutuoja it koks gripo virusas pagal biologijos, bet ne civilizacijos dėsnius.
Štai jau nuo vasario vidurio eteryje sklando žinia apie jungtuvių ketinimus. Darbo partija ir „Tvarka ir teisingumas“ (TT), ar bent jau jų vadai, prabilo apie pasikeitusius jausmus. Labai greitai nuvilnijo ir visas ciklas komentarų bei nuomonių apie tai, kaip būtų galima suprasti, prognozuoti, nuspėti naujo junginio likimą. Vieni apžvalgininkai linkę manyti, esą mūsų šaliai būtų gerai, kad partijos susijungtų. Kiti teigia, kad tai tik į bloga. Tiesą sakant, viešosios nuomonės formuotojų ansamblis abiejų partijų atžvilgiu niekada nebuvo geranoriškai nusiteikęs, tad nestebina ir tvyrantis atsainumas. Per keliolika metų labiau buvo galima įtarti, kad net tie politologai, kurie per rinkimų kampanijas ėmėsi patarinėti vienai ar kitai nuodėmingai jaunųjų pusei, viešumoje to nenorėjo parodyti.
Didesnius nuomonių ir nuotaikų skirtumus atskleidė pačių partijų nomenklatūros atstovai, kuriuos paklausinėjo žurnalistai. Tiesa, panašumas buvo tik toks, kad dauguma norom nenorom prasitarė, jog partijų sujungimo idėja nusileido iš vadų aukštybės ir jokių partinių bendruomenių anksčiau nebuvo brandinta. „Darbiečių“ komentarai atskleidė tai, kas ir anksčiau žinota: neįprasta prieštarauti Viktorui Uspaskichui, kad ir ką jis pasakytų. Tuščios demagogijos žiupsnis, pridengiantis šiaip jau gėdingą faktą, kad vadui net nereikia vidinės diskusijos su artimiausiais partijos žmonėmis prieš metant žinią į viešumą. Žinoma, po to jau veikia partijos demokratijos formalumai. Argumentų sąrašas neilgas: viena partija geriau nei dvi, jų apskritai per daug, o Lietuvai reikia stiprios centro partijos.
R. Pakso ir artimųjų (jei tokių yra) aplinkoje jaučiama daugiau abejonių, ar vedybų sutartis negali virsti formule 1 + 1 = 1.
TT elito nuomonės, taip pat paties pirmininko Rolando Pakso žodžiai atrodo gal truputėlį įvairesni, o buvusio artimiausio bendražygio Remigijaus Ačo (kuris tikrai ne dėl savo dorybių kėlė R. Paksui daug bėdų S. Daukanto aikštės rūmuose) pasipiktinimo pareiškimas patvirtina šiokį tokį TT autentiškumą. Kad ir koks keistas, gal net atgrasus gali pasirodyti šios partijos kelias, jis rodo šiokias tokias jos atsiradimo idėjines, protesto, iššūkio priežastis. Darbo partija buvo pastatyta ant V. Uspaskicho verslo plano ir darbdavių konfederacijos organizacinių pamatų, o TT iškilo kaip prezidentinės R. Pakso epopėjos laivas. Rašant šias eilutes ir laukiant partijų tarybų posėdžių nutarimų kietai sučiauptų TT pirmininko lūpų jokie nuoširdaus sužadėtuvių džiaugsmo šypsniai nesušildė. R. Pakso ir artimųjų (jei tokių yra) aplinkoje jaučiama daugiau abejonių, ar vedybų sutartis negali virsti formule 1 + 1 = 1. Nuo nieko negelbsti, nieko ateičiai neužtikrina.
Regis, negali kilti abejonė, kad daugiau iniciatyvos šiose piršlybose plaukia iš V. Uspaskicho. Jo galimus motyvus – kad ir kaip būtų keista – aiškina net prokuroras Saulius Verseckas: partijų susijungimas palengvintų keistiems Lietuvos viešojo intereso ir teisės viešpatystės sargams atlikti taip ilgai užsitęsusį Darbo partijos bylos vilkinimo darbą ir leistų baigti tai, kas legaliai nepabaigiama štai jau tris Lietuvos Seimų kadencijas. Prokuroro komentaras žybtelėjo viešojoje erdvėje kaip dar vienas įrodymas apie ištirpusias valdžių atskyrimo, politikos ir teisės procesų ribas. Tai iš tiesų baisiau už Darbo partiją ir TT kartu sudėjus.
Tiesą sakant, Darbo partijos istorija ir jos vado biografija nuolat primena politikos būrimą iš kavos tirščių. V. Uspaskichas pabuvo ir Lietuvos ministru, ir politiniu pabėgėliu Maskvoje, ir tautos išrinktuoju Briuselyje ir Strasbūre, ir vėl Lietuvos Seimo nariu. Tartum tik tam ir gyventa, kad tiktų visoms TV realybėms. O svarbiausios juodosios buhalterijos bylos aplinkybės nesikeitė. Nuo pat pirmosios kratos pagrindiniai faktai ir kaltinimo argumentai buvo tie patys. Visuomenei labiau rūpėtų prokurorų komentarai apie dar vienos begalinės bylos procesą, o ne apie tai, ką daryti su viena iš vėl valdančiosios koalicijos partijų. Šiandien tikrovėje bandančio susigaudyti Lietuvos piliečio rūpesčiai nesumažėja nugirdus apie dar vienas po rinkimų nutikusias skyrybas ar jungtuves. Priešingai, smaugia tas kankinantis įtarumas, kad ir teisingumas tampa politikos turgavietės įkaitu. Akivaizdu, Darbo partijos legalumo klausimas turėjo kilti iš karto po to, kai buvo pradėta nagrinėti byla. Tačiau situacinis, politinis interesas, matyt, kažkam leido palikti tą klausimą kyboti V. Uspaskicho politinei bendrovei virš galvos jei ne kaip Damoklo kardui, tai bent kaip rimbui.
Artėja pokyčiai. Galbūt išgirsime vestuvių maršą. Galbūt, priešingai, viskas užges tyloje. O gal nuskambės ir piršlio argumentai. Kokios vestuvės be piršlio vilionių.
