Besijungiančioms Darbo bei „Tvarkos ir teisingumo“ partijoms bus sunku tapti solidžia politine jėga
Darbo partijos ir „Tvarkos ir teisingumo“ susijungimas – jau bemaž neišvengiamas procesas. Po to, kai vasario pabaigoje tam pritarė abiejų partijų tarybos, politinių kliūčių neturėtų likti. Net jei vienas ar kitas politikas paliks besijungiančią partiją, didžioji masė narių pritars tam, dėl ko sutarė lyderiai. Tačiau didesnė matematinė suma dar nereiškia, kad būsima partija taps solidesnė ir brandesnė.
Net atmetus visas aplinkybes, susijusias su Darbo partijos byla, dviejų didelių organizacijų susivienijimas turi rimtą politinę prasmę. Per keletą pastarųjų Seimo rinkimų ciklų išryškėjo kelios didelės rinkėjų grupės, kurios net jei balsuoja už skirtingas partijas, neperžengia savo pasaulėžiūros ribų. Yra aiški dešiniųjų pažiūrų rinkėjų grupė, kuri sudaro, abstrakčiai vertinant, apie trečdalį aktyvių rinkėjų. Dėl šio elektorato varžosi ir toliau varžysis konservatoriai bei liberalai. Apie trečdalį rinkėjų sudaro, pavadinkime, kairiųjų pažiūrų piliečiai, kuriuos greičiau vienija ne konkreti ideologija, bet valstybės rūpesčio ilgesys. Ir lieka trečdalis pačių nepatikimiausių rinkėjų, kurie retai mąsto apie politiką, todėl balsuodami renkasi visokio plauko populistus ar antisistemines partijas.
Šie rinkėjai kas kartą blaškosi tarp Artūro Paulausko Naujosios sąjungos, Arūno Valinsko Tautos prisikėlimo partijos, Darbo partijos ar „Tvarkos ir teisingumo“. Kaip tik nuo pastarosios grupės priklausydavo, kokia valdžios konfigūracija bus po Seimo rinkimų. Tad V. Uspaskichas ir R. Paksas, kalbėdami apie trečiąją jėgą, yra kaip niekada teisūs. Be to, kaip teigia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Mažvydas Jastramskis, šių partijų rinkėjų nuostatos ganėtinai panašios: „Koreliacijos tarp partijų ir net partijų lyderių nuostatų yra bene didžiausios kaip tik tarp šių dviejų politinių jėgų.“ Pasak M. Jastramskio, tai leistų tikėtis, kad abiejų partijų rinkėjams naujasis darinys gali būti patrauklus.
Vis dėlto, ne visi sociologai ar politologai pritaria tokiai versijai. Sociologinių tyrimų bendrovės „Vilmorus“ vadovas Vladas Gaidys mano, kad partijų jungimosi idėja nuleista iš viršaus, todėl dalis elektorato gali nubyrėti. Anot jo, gali būti ir nesusikalbėjimo partijų vietos skyriuose, kurie buvo įpratę konkuruoti, o be bičiuliautis. Natūralu, kad dalis vienos ir kitos partijos narių nebus patenkinti jungtuvėmis. Kai kurie Seimo nariai ar net ištisi skyriai gali pasipiktinti, kad jų nuomonės niekas neklausė, ir pasitraukti iš kuriamos partijos. Socialdemokratai mielai priglaustų šiuos nuskriaustuosius. Be to, kaip tik dėl partijų panašumo, anot V. Gaidžio, gali pritrūkti „sinerginio efekto“.
Politologės profesorės Jūratės Novagrockienės manymu, pastaruoju metu Darbo partija jau buvo uždengusi bemaž visą Lietuvos rinkimų žemėlapį – t. y. turėjo paramos beveik visoje šalyje. Todėl „Tvarka ir teisingumas“ ne veltui jaudinosi, kad gali pamažu prarasti rinkėjus, kurie pradės balsuoti už Darbo partiją.
Konsoliduos ar išbarstys?
Iki šiol konsoliduotis populistinių partijų mišrainėje nepavykdavo, nes prieš kiekvienus rinkimus į šią rinkėjų grupę pretenduodavo vis kokia nors nauja partija. Savaime suprantama, gerokai lengviau patraukti lyg vėjo pamušalą besiblaškančius rinkėjus, kuriuos suvilioja šviežesnis politiko veidas ar skambus, nors ir nelogiškas, šūkis, nei ilgai ir nuosekliai dirbti su stabilias nuostatas turinčiais piliečiais. Tik po pastarųjų Seimo rinkimų nusistovėjo aiškios pozicijos – Darbo partija „suvirškino“ Naująją sąjungą, o naujokai iš „Drąsos kelio“ tik vos ne vos įsiterpė į mandatų dalybas. Todėl Darbo partijos ir „Tvarkos ir teisingumo“ atstovų kalbos, kad jau senokai buvo galvojama apie kokį nors vienijimąsi, skamba logiškai.
Net ir be Darbo partijos bylos tai būtų prasminga, o dabartinėmis aplinkybėmis – papildomas draudimo polisas, kad kovoje dėl šios rinkėjų grupės neatsiras dar koks nors balsų medžiotojas, renkantis nuo Darbo partijos byrančias atplaišas.
Bet kuriuo atveju tikėtis visiškos abiejų partijų rinkėjų paramos naujam kūriniui negalima. „Šių partijų rinkėjai nestabilūs. Jie gali balsuoti dėl nusivylimo valdančiaisiais, o gali ir visai neateiti į rinkimus“, – teigia M. Jastramskis. Anot politologo, buvimas valdžioje Darbo partijai bei „Tvarkai ir teisingumui“ jau savaime gali kainuoti tam tikrą populiarumą ir galbūt net sudaryti šansą naujoms populistinėms partijoms rastis.
Trečioji jėga
Dviejų didelių partijų jungtuvėse gali kilti ir kliūčių. Didžiausia jų – godumas. Politikai tokie jau padarai, kad jiems visada maža valdžios ir dėmesio. Norisi vis daugiau. Štai, dar net partijos nenusprendė, ar pradės jungimosi procesą, o jau daugiausia aistrų kelia klausimas, kas vadovaus suvienytai partijai. Įdomiausia, kad žvelgiant į ateitį nei V. Uspaskichas, nei R. Paksas nereikalingi tokiai partijai. Pirmasis gali būti nuteistas – net jei ne realia bausme, partijai tai gėdos dėmė. Antrasis jau yra visiškai išsikvėpęs, todėl natūraliai pretenduotų tik į prabangiausią politinį pensioną – Europos Parlamentą. Tad abiejų partijų jungtuvės gali išeiti išties keistos – kai yra du jaunikiai, bet nė vienos nuotakos su prasmingu kraičiu. Susiliejus į tokią „sąjungą“ gali pasirodyti, kad abiejų partnerių potencialų suma yra gerokai mažesnė nei atskirai paimti reitingai.
Iki šiol nė vienoje partijoje neįvyko natūrali lyderių kaita. Abi partijos kūrėsi aplink vieną vadą ir partijų nariai buvo įpratę nedemonstruoti kritiškų nuomonių. Pradžioje tai gali būti partijos stiprybė – ryškus lyderis patrauklus rinkėjams, partijoje vyrauja darna, konkurencija užgesinama anksčiau, nei ji iškyla į viešumą. Tačiau ilgainiui, ypač kai lyderiai išsikvepia, atrofavę gebėjimai konkuruoti ir ugdyti naujus lyderius gali sukelti rimtą tapatybės krizę. O susivienijusiai partijai, kuri dar ir valdžioje, reikia išmokti elgtis kiek kitaip, nei buvo įpratę – iš inercijos kritikuoti bemaž viską, ką darydavo valdžia. Nauji partijos lyderiai turi būti visai kitokie nei nuolatiniai kritikai ir populistai R. Paksas ar V. Uspaskichas. Tik vargu ar būsima partija turi tokių kandidatų. Be jų net ir susijungusi partija gali tapti neišsipildžiusių lūkesčių burbulu.
Tačiau net ir tinkamo lyderio būtų negana, kad susijungusi partija galėtų pretenduoti į tikrąją trečiąją politinę jėgą, kuri užimtų stiprias pozicijas kažkur tarp kairės ir dešinės. Partijos, kurios dar iki šių Seimo rinkimų mokėjo tik pateikti populistinius pažadus apie minimalios algos kėlimą bemaž dvigubai ar grasinosi iš esmės perkurti visą politinę sistemą (skelbė Trečiosios Respublikos idėjas), kurios buvo kaltinamos dėl nusikalstamo rinkėjų papirkinėjimo per rinkimus ir kurios sunkiai gebėjo rasti net keletą adekvačių kandidatų į ministrus, turėtų nueiti labai ilgą kelią, kad galėtų vadintis brandžia politine jėga. Tiesa, nežinia, ar naujoji partija apskritai sieks tokia tapti – juk dalis rinkėjų ir neieško brandžių bei atsakingų politikų.
