R. Nadalis grįžo į teniso aikštynus, bet dabar turės įrodyti, ar dar sugebės karaliauti kur nors kitur, o ne tik ant pamėgto raudonojo grunto
Ką Rafaelis Nadalis sugeba ant grunto, žino net tie, kurie tenisą sunkiai atskirtų nuo sieninio. Grunto Karaliaus pravardė ispanui prieš daugelį metų buvo priklijuota ne veltui, o geriausias patvirtinimas – rekordiniai septyni „Rolland Garros“ (atviro Prancūzijos čempionato) titulai ir net 92,8 proc. ant raudonojo molio laimėtų mačų.
Tačiau R. Nadalio sugrįžimas į tenisą po septynių mėnesių priverstinės pertraukos verčia Grunto Karaliaus pravardę narstyti iš naujo. Ar gali būti, kad monarchas, pats to nelabai norėdamas, taps raudonojo molio kaliniu?
R. Nadalis pasižymi įspūdingais fiziniais duomenimis ir galingu raumenynu. Bet jis, kaip ir kiekvienas galiūnas nuo pusiau mitinio Achilo laikų, turi silpną vietą. Tai milžiniško krūvio neatlaikantys 26-erių Ispanijos tenisininko keliai. Pastaruosius septynis mėnesius R. Nadalis praleido gydydamasis chronišką kelio sausgyslių uždegimą. Tai buvo jau antra tokia priverstinė pauzė. Pirma kelių mėnesių pertrauka buvusį planetos reitingo lyderį iš rikiuotės buvo išvedusi 2009 m.
Blogiausia tai, kad visai išgydyti šį negalavimą nėra galimybių. Iki šiol R. Nadalis rinkosi terapinį gydymą. Ir nors nemažai apžvalgininkų jam vis siūlo gultis po chirurgo skalpeliu, nėra jokių garantijų, kad operacija ispaną bent keleriems metams išvaduos nuo kelių skausmų. „Džiaugiuosi vien tuo, kad galiu žaisti. Tačiau keliai nuolat primena“, – vasario viduryje kalbėjo R. Nadalis.
Paragino rūpintis sveikata
Šie žodžiai dar labiau išryškina geriausio visų laikų kairiarankio tenisininko rūpesčius. Minėtasis turnyras Čilėje vyko ant grunto dangos. Ji R. Nadaliui yra ne tik pati mėgstamiausia, bet ir mažiausiai apkrauna kelius bei nugarą, dar vieną ne pačią stipriausią ispano kūno dalį. Jei Ispanijos teniso žvaigždei sunku žaisti ant numylėtojo grunto, kas bus prasidėjus turnyrams ant kietos dangos?
Atsakymą, ir gana konkretų, pateikė pats R. Nadalis – pareiškė, kad Teniso profesionalų asociacija (ATP) turėtų labiau rūpintis žaidėjų sveikata ir mažinti turnyrų ant kietos dangos skaičių. „Ar įsivaizduojate futbolininkus, žaidžiančius ant cemento? – retoriškai klausė Rafa ir pripažino, kad pats tokių pokyčių greičiausiai nesulauks. – Mūsų kartai šių permainų tikėtis neverta, bet ATP turėtų pasirūpinti, kad tenisininkų karjera tęstųsi kuo ilgiau.“
Tačiau, be šių teorinių įžvalgų, R. Nadaliui ir jo artimiausiems pagalbininkams jau labai greitai teks spręsti praktines problemas. Pirmiausia, ar kovo pradžioje dalyvauti „Masters“ serijos turnyruose Indian Velse ir Majamyje (abu vyks ant kietos dangos arba, jei norite, „cemento“), ar juos praleisti ir toliau koncentruotis tik į grunto turnyrus, kuriuos gegužę vainikuos „Rolland Garros“ Paryžiuje.
Čilėje vykęs „VTR Open“ turnyras parodė, kad ant raudonojo molio R. Nadalis tebėra sunkiai įveikiamas. Taip, jis pralaimėjo finalą argentiniečiui Horacio Zeballosui, tačiau nereikia pamiršti, kiek ilgai teko tenkintis vien medicininėmis procedūromis ir nevisavertėmis treniruotėmis.
Aišku, žinant R. Nadalio ambicijas ir kovotojo charakterį, nederėtų abejoti, kad jis bent pabandys vėl kautis kietos dangos turnyruose, tačiau kelių (ir nugaros) nuomonė gali būti kitokia nei jų šeimininko. Jei išsipildytų šis niūrus scenarijus, R. Nadalis taptų savotišku grunto įkaitu. Karaliumi, kuris negalės atsisakyti karūnos ir turės ją nešioti tol, kol ateis galingesnis užkariautojas.
Taip pat tai reikštų, kad R. Nadalis beveik nebeturės galimybių sugrįžti į kovą dėl pirmos vietos ATP reitinge. Tik viršūnėje įpratusiam būti ispanui tai gali būti nepakeliama psichologinė našta.
