Panevėžio rajone yra daugybė nagingų, kūrybingų ir talentingų žmonių, puoselėjančių tradicinius kaimo amatus. Tačiau tik nedaugeliui jų pynimas, sūrių spaudimas, medžio drožyba ar mezgimas yra pajamų šaltinis. Verslo konsultantai teigia, kad kaimo amatai yra viena iš alternatyvių veiklų kaime, galinti leisti žmogui užsidirbti pragyvenimui, tik reikia jam padėti iš amato sukurti verslą.
Dalis amatininkų šešėlyje
Kūrybingi ir darbštūs kaimo žmonės, perimdami iš kartos į kartą perduodamą patirtį ir specialius įgūdžius, sukuria nuostabiausių tautinio paveldo produktų, pradedant maistu, baigiant vizualiuoju menu.
Tradiciniams amatams taip pat priskiriamas tradicinių veislių augalų ir gyvūnų veisimas bei auginimas, jų produktų gavyba, gamtos gėrybių rinkimas ir perdirbimas, tradicinių paslaugų teikimas.
Amatininkų sukurtų dirbinių ir pagamintų produktų dažniausiai randame mugėse ir parodose. Tačiau labai daug auksinių rankų meistrų jose nedalyvauja.
Dalis jų gamina tik sau, dalis savo gaminiais aprūpina kaimynus ir pažįstamus, dalis keičiasi su kitais amatininkais natūrinių mainų principu.
Yra ir tokių, kurie norėtų ir mielai parduotų savo gaminius, bet nežino, kaip tai padaryti, kaip rasti pirkėją.
Todėl mes net nenutuokiame, kiek ir kokių gėrybių, galinčių papuošti mūsų buitį, pamaloninti skrandį, sušildyti kūną, pradžiuginti akį ir sielą, yra sukuriama čia pat, Panevėžio rajone.
Kalviai, medžio drožėjai, vytelių pynėjai, mezgėjos, keramikai, verbų rišėjos ir duonos kepėjos mielai dalinasi savo patirtimi ir žiniomis apie tradicinius Lietuvos amatus su visais besidominčiais. Tik dauguma jų savęs kaip verslininkų neįsivaizduoja.
Pernai Všį Panevėžio verslo konsultacinis centras atliko studiją „Tradiciniai amatininkai Panevėžio rajone – verslumo galimybių tyrimas“, kad išsiaiškintų tikrą kaimo amatininkų padėtį ir jų lūkesčius, išanalizuotų tradicinių amatų verslo plėtojimo galimybes.
Šio centro projektų vadovė Jūratė Raukštienė sako, kad informaciją apie Panevėžio rajone gyvenančius amatininkus suteikė seniūnai, kultūros centrų ir bendruomenių vadovai.
„Stengiamės aplankyti kiekvieną, įamžinti jų darbus ir informaciją apie puoselėjamą amatą. Ne visi jų save vadina amatininkais – daugelis šią veiklą vadina laisvalaikio pomėgiu ir tik pasvarsto, kad tai galėtų tapti pagrindiniu ar papildomu pajamų šaltiniu“, – „Sekundei“ pasakojo ji.
Iš viso Verslo konsultacinio centro darbuotojai apsilankė pas 77 amatininkus. Tačiau tai dar ne visi Panevėžio rajone kaimo amatais užsiimantys žmonės.
Pasak J. Raukštienės, dalis maisto gaminimu užsiimančių amatininkų nepanoro viešintis, baimindamasi sulaukti įvairių tarnybų patikrinimo.
Šią sritį itin griežtai reglamentuoja Europos Sąjungos ir Lietuvos teisės aktai. Juose maisto gaminimu užsiimantiems amatininkams keliami reikalavimai dėl įvairių priežasčių sunkiai įgyvendinami.
„Jiems nėra problemų parduoti naminėmis sąlygomis, nedideliais kiekiais pagamintą produkciją. Jie turi savo nuolatinių pirkėjų.
Aš pati parsivežiau sūrį iš vienos tokios amatininkės ir galiu patvirtinti, kad tokio skanaus dar nebuvau ragavusi. O vienos garbaus amžiaus močiutės kepamų vestuvinio stalo skanėstų – grybukų, gulbių skonio apskritai neturiu su kuo palyginti.
Gaila, kad jų produkcija neprieinama daugiau pirkėjų. Kaimiškų maisto produktų gamyba yra viena paklausiausių ir perspektyviausių sričių, iš kurios kaimo amatininkai galėtų užsidirbti“, – pasakojo projektų vadovė.
Panevėžio rajono amatininkai teigia, kad iš amato daryti verslą jiems sunku dėl informacijos apie verslo galimybes ir pardavimo įgūdžių trūkumo, pagalbos įteisinant veiklas stokos.
Neprestižinė profesija?
Verslo konsultacinio centro darbuotojai lankėsi ir bendravo su mezgėjais, medžio drožėjais, vytelių pynėjais, duonos kepėjais, siuvinėtojais, kalviais, keramikais, krosnių meistrais, veltinių vėlėjais, sūrių gamintojais, dirbančiaisiais su lino pluoštu.
Jie taip pat aplankė po vieną karpinių, žvakių liejimo, papuošalų, aliejaus spaudimo, gaminių iš odos, triušo kailio, inkilų gamybos, grūdų malimo, tradicinių konditerinių gaminių meistrą, vaistažolių augintoją, floristą, muzikos instrumentų gamintoją. Keista, bet Panevėžio rajone jie nerado nė vienos praktikuojančios audėjos.
Amatininkams, be kita ko, buvo pateikta ir 20 klausimų anketa. Pavyzdžiui, tyrimo dalyvių buvo prašoma įvertinti savo amatą pagal tradiciškumą.
Didžioji dalis – 92 proc. respondentų – atsakė esą tradiciniai amatininkai. Jie motyvavo, jog amato paslapčių mokėsi iš senesnės kartos amatininkų.
Paaiškėjo, kad dalis amatininkų labai domisi lietuvių papročiais, sveika gyvensena, o tai juos skatina išmokti vieno ar kito tradicinio lietuviško amato. Pavyzdžiui, duonos kepimo.
Dalis mezgėjų mezga ir šiuolaikiškus gaminius, tačiau pirkėjų susidomėjimas tradiciniais raštais puoštomis riešinėmis skatina jas labiau pasidomėti lietuviško kostiumo istorija, tradicijomis, atskiriems regionams būdingais raštais.
Beje, tradicinius amatus Panevėžio rajone daugiausia puoselėja vyresnio amžiaus žmonės. Jaunesni daugiau užsiima amatais, kurie nėra priskiriami tradiciniams. Kita vertus, jie savęs ir nelaiko amatininkais, savo veiklą apibūdina kaip pomėgį.
Labai mažai – tik 3 proc. aplankytų amatininkų savo produkciją yra sertifikavę kaip tautinį paveldą. Tiesa, 11 žmonių dar ketino tai padaryti.
J. Raukštienės teigimu, didžioji dalis amatininkų tiesiog nėra susipažinę su nauda, kurią gali gauti sertifikavę gaminamą produkciją ar veiklą, todėl buvo stengiamasi jiems suteikti kuo daugiau informacijos apie tai.
Tyrėjams buvo netikėta, kad daug tradicinių kaimo amatų puoselėtojų nebuvo linkę savęs įvardinti kaip amatininkų, o prisistatydavo tautodailininkais. Dauguma Verslo konsultacinio centro darbuotojų aplankytų žmonių iš tiesų priklauso
Tautodailininkų sąjungai. Tačiau kalbėdami apie save jie žodžio „amatininkas“ vengė ne tik dėl šios priežasties.
Pasak projektų vadovės, amatininką jie siejo su buities rakandų gamyba, o tautodailininką – su produktų, turinčių didesnę meninę, išliekamąją vertę kūrimu.
Kita vertus, dauguma kaimo amatininkų prisipažino, kad kuria ir meninius, ir kasdieniniame gyvenime naudojamus daiktus.
Kalviams reklamos nereikia
J. Raukštienė pasakojo, kad daugumai amatininkų jų vykdoma veikla yra pomėgis, galimybė prisidurti papildomų pajamų.
Panevėžio rajone amatininkai daugiausia užsiima mezgimu (18 proc.), medžio darbais – drožinėjimu (15 proc.), vytelių pynimu ir duonos kepimu (10 proc.).
Panevėžio rajone, palyginti su Lietuva, nėra populiarūs tokie tekstilės amatai, kaip audimas, verpimas.
Didžioji dalis apklausoje dalyvavusių amatininkų sutinka, kad amatininkas gali užsiimti verslu, bet patys taip daro nedaugelis. Daugumos jų gaminiai ir kūriniai yra pristatomi ir parduodami parodų metu, mugėse, draugams, pažįstamiems.
Kurdami gaminius daugiau nei pusė amatininkų atsižvelgia į pirkėjų poreikius. Apie amatininkų produkciją pirkėjai dažniausiai sužino vieni iš kitų.
Pasak J. Raukštienės, reklamos visiškai nereikia kalviams ir krosnių meistrams. Juos klientai susiranda vieni per kitus. Bene sunkiausia iš amato užsidirbti medžio drožėjams, nes jų rajone gana daug.
Tarp amatininkų klesti ir vadinamieji natūriniai mainai. Pavyzdžiui, viena šeimininkė kepa duoną, kurios duoda sūrių gamintojai. Šioji mainais jai atneša savo produkto.
Verslo konsultantams amatininkai guodėsi, kad Panevėžyje parduoti savo gaminius, išskyrus maisto produktus, gana sudėtinga. Žmonės menkai vertina rankų darbą.
„Jiems iš amato daryti verslą sunku dar ir todėl, kad nenumatyta lengvatų kuriant įmonę ar uždarąją akcinę bendrovę. Šiuo atžvilgiu amatininkai prilyginami kiniškų produktų pardavėjams. Tad konkurencijos sąlygos iš tiesų nelygiavertės“,– kalbėjo pašnekovė.
J. Raukštienė sakė, kad dauguma kaimo žmonių savo amato nemėgina paversti verslu, nes baiminasi įvairiausių biurokratinių kliūčių, kurias jiems tektų įveikti. Jie pasigenda valdiškų institucijų pagalbos.
Kurti verslą trukdo ir lėšų stoka, verslumo įgūdžių neturėjimas, jie neturi informacijos, kaip galėtų pasinaudoti ES parama. trūksta vietų, kur būtų galima realizuoti savo produkciją. Panevėžio rajono amatininkai mažai bendradarbiauja tarpusavyje, jų interesams neatstovauja jokia organizacija.
Tačiau verslo konsultantams Panevėžio rajone teko sutikti ir labai verslių amatininkų, sugebančių neblogai užsidirbti iš savo amato. Tarp tokių yra medžio drožėjų, vytelių pynėjų, mezgėjų, nekalbant apie skanumynų gamintojus.
„Pavyzdžiui, mane asmeniškai labai sužavėjo Julijana Lukoševičienė iš Miežiškių. Ši moteris kuria nuostabius gaminius iš linų pluošto, moka juos tinkamai pristatyti ir parduoti. Ji puikiai suderina kūrybiškumą, dvasingumą ir verslumą. Manau, kad tokių žmonių yra ir daugiau, tik reikia jiems padėti atsiskleisti“, – kalbėjo J. Raukštienė.
Stengiasi sudominti jaunimą
Panevėžio verslo konsultacinis centras projekto metu rajono mokyklose organizavo 12 renginių, kurių metu moksleiviai buvo supažindinti su tradiciniais Lietuvos amatais ir verslo galimybėmis. Praėjusių metų pavasarį suorganizavo konferenciją ir Panevėžio rajono amatininkų darbų parodą.
J. Raukštienei susidarė įspūdis, kad jauni žmonės per mažai žino apie tradicinius amatus. „Daugumai moksleivių jie kažkodėl siejasi su žemės ūkio darbais. Turėtume pagalvoti, kaip labiau sudominti jaunimą. Labai svarbu, kad būtų kas iš dabartinių amatininkų perima jų patirtį“, – kalbėjo ji.
Beje, daugelį Panevėžio rajono amatininkų užsiimti vienu ar kitu amatu paskatino vaikystės patirtis, kai jie matydavo savo tėvus ar senelius ką nors gaminant, meistraujant. Tačiau daug amatininkų nerimauja, kad jų veikla vaikai nesidomi ir neketina šio amato plėtoti ateityje.
Bendruomenės siekia mokyti lyderius
Panevėžio rajono bendruomenių sąjungos tarybos pirmininkas Kazimieras Binkis sakė, kad jie Panevėžio rajono Vietinės veiklos grupei (VVG) pateikė projektą „Panevėžio rajono bendruomenių verslumo ir finansinio išprusimo ugdymas“.
Jeigu gaus finansavimą, bendruomenių lyderiai bus pradėti mokyti verslo organizavimo, dokumentų tvarkymo, rinkodaros, marketingo ir kitų disciplinų, reikalingų verslui kurti.
Mokymus baigę bendruomenių pirmininkai ar kiti iniciatyvūs žmonės gebės organizuoti verslą savo bendruomenėje. „Šio projekto svarbiausias tikslas yra sudaryti sąlygas ir skatinti bendruomenes kurti socialines įmones, kurios teiktų žmonėms reikalingas paslaugas ir leistų bendruomenėms užsidirbti“, – sakė jis.
K. Binkis svarstė, kad būtų puiku, jei bendruomenės turėtų mažas krautuvėles, kuriose visi norintieji bet kada galėtų įsigyti vietos amatininkų pagamintų maisto produktų, dirbinių.
Inga SMALSKIENĖ
