Su problemomis susidūręs Ūkio bankas prijungtas prie Šiaulių banko. Bankų jungtuvės pasaulyje nėra retas reiškinys, o pastaruosius kelerius metus tai buvo vienintelis būdas išvengti visiško su problemomis susidūrusio banko žlugimo ir neigiamų padarinių visai finansų sistemai.
Nuo praėjusios savaitės vykusios derybos buvo baigtos savaitgalį. IQ šaltinių duomenimis, dar praėjusį pirmadienį regioninių Ūkio banko padalinių darbuotojams buvo išplatintas pranešimas, kuriame rekomenduota savo gyvenimo aprašymus siųsti į Šiaulių banką. Be to, kaip jau buvo užsiminę Lietuvos banko atstovai, bandymų derėtis dėl šių dviejų bankų susijungimo jau yra buvę praėjusiais metais.
Praėjusią savaitę buvo nuspręsta Ūkio banką padalyti į vadinamuosius blogąjį ir gerąjį, o pastarąjį su visu turtu perleisti pirkėjui. Pasak centrinio banko vadovo Vito Vasiliausko, tai būtų pigiausias ir greičiausias būdas išspręsti šią problemą.
Po sėkmingų derybų Šiaulių bankui atiteko gardus maždaug 2,7 mlrd. litų vertės kąsnelis – jį gavus šio banko turtas išaugo iki 5,5 mlrd. litų ir jis tapo penktu pagal dydį banku Lietuvoje. Vis dėlto kartu su buvusiais Ūkio banko indėlininkų pinigais perėjo ir skolininkų įsipareigojimai. Tikėtina, kad ne visi jie yra svajonių klientai, todėl kartu su turtu ir rinkos dalimi Šiaulių bankas perėmė ir tam tikrą riziką.
Bankų jungtuvės pasaulyje neretas reiškinys, o pastaruosius kelerius metus tai buvo vienintelis būdas išgelbėti su problemomis susidūrusį banką nuo žlugimo ir neigiamų padarinių visai finansų sistemai.
Kai spaudžia reguliuotojas
Per 2007–2008 m. finansų krizę JAV iš verslo pasitraukė dešimtys bankų. Kokią įtaką finansų sistemai gali padaryti net ir vieno palyginti nedidelio banko žlugimas, parodė „Lehman Brothers“ pavyzdys. Jo bankroto atgarsiai nusirito per visą pasaulį ir daugelyje šalių išprovokavo visišką iki tol jau šlubavusios finansų sistemos komą.
Tad nenuostabu, jog JAV valdžios atstovai skatino jungtis bankus, kad tai padėtų išvengti sisteminės finansų krizės. Tad dar tų pačių metų rugsėjį įvyko stambiausias visų laikų 50 mlrd. JAV dolerių vertės sandoris, kai antras pagal dydį JAV bankas „Bank of America“ įsigijo beveik šimtmečio veiklos istorija galintį pasigirti investicijų banką „Merrill Lynch“. Įsigijimo sandoris buvo užbaigtas per tris mėnesius.
Už investicijų banko akcijas „Bank of America“ paklojo 70 proc. daugiau nei rinkos kaina ir 38 proc. daugiau už buhalterinę šio banko vertę. Tad tuo laiku daugeliui susidarė įspūdis, kad „Bank of America“ įsigijo katę maiše ir dar už tai gerokai permokėjo. Greitai paaiškėjo, kad tokie nuogąstavimai turėjo pagrindą, ir gana svarų.
2009-ųjų pradžioje „Merrill Lynch“ paskelbė apie milžiniškus per praėjusį ketvirtį patirtus nuostolius – jie sudarė 15,3 mlrd. JAV dolerių. Šio investicijų banko neišgelbėjo ir tai, kad 2008-aisiais jis gavo apie 6,8 mlrd. JAV dolerių draudimo išmokų iš draudimo milžinės AIG – šią galiausiai teko nacionalizuoti ir jos įsipareigojimus perimti šalies vyriausybei. Nuostoliai banko akcijų vertę greitai sumažino daugiau kaip 30 proc., arba 45 mlrd. JAV dolerių. Tai reiškė, kad rinkos dalyviai „Merrill Lynch“ banką įvertino 5 mlrd. JAV dolerių, arba 10 kartų, mažesne kaina.
Išsiaiškinęs tikrąją padėtį, 2008 m. gruodį „Bank of America“ norėjo persigalvoti. Bet, kaip vėliau į JAV Kongresą liudyti iškviestas tuometis „Bank of America“ vadovas Kenas Lewisas pripažino, jo vadovaujama finansų įstaiga buvo sulaukusi netiesioginių grasinimų dėl rizikos užsitraukti rinkos reguliuotojų nemalonę, jei būtų nusprendusi nebaigti sandorio.
Tiesa, jau pirmą 2009 m. ketvirtį „Merrill Lynch“ padalinys dirbo pelningai, o per 2012 m. finansinius ketvirčius šio padalinio pelnas svyravo nuo 0,5 iki 2 mlrd. JAV dolerių.
Banko „Bank of America“ ir „Merrill Lynch“ sandoris išsiskyrė savo mastu, bet tai toli gražu nebuvo vienintelės to laiko jungtuvės finansų srityje. Prispaudus sunkumams iš finansų rinkų horizonto išnyko kitas didelis investicijų bankas „Bear Sterns“ – jį įsigijo „JPMorgan Chase“. O dar du dideli rinkos žaidėjai – „Goldman Sachs“ ir „Morgan Stanley“ – tik per plauką nebuvo sujungti, nes gavo JAV vyriausybės paramą. Valdžia 2008 m. pabaigoje finansų sistemai gelbėti iš viso buvo skyrusi 700 mlrd. JAV dolerių. Tai sudarė apie 5 proc. šalies BVP.
Švedų pamokos
Prieš du dešimtmečius bankų krizė drebino Skandinavijos šalis, ypač Švediją. Gana lengvabūdiški kreditavimo reikalavimai, laiku neužkirstas kelias besiformuojančiam nekilnojamojo turto kainų burbului ir eksporto rinkų nuosmukis lėmė, kad visa Švedijos finansų sistema buvo atsidūrusi ant griūties slenksčio. Nuo krizės išgelbėjo įsikišusi Švedijos vyriausybė ir jos besąlygiška parama su sunkumais susidūrusiems bankams.
1992 m. rugsėjį Švedijos vyriausybė pažadėjo visiems šalies bankams suteikti tiek papildomų lėšų, kiek reikės, kad kiekvienas jų toliau funkcionuotų. Skaičiuojama, kad šalies vyriausybei šis pažadas tuo metu kainavo apie 12 mlrd. JAV dolerių, arba apie 4 proc. viso šalies BVP.
Vis dėlto švedų vyriausybės atstovai teikdami paramą bankui kiekvienu atveju užsitikrindavo, kad manais už ją gautų atitinkamą dalį savininko teisių. Vyriausybės pozicija buvo griežta – arba bankų savininkai patys randa reikalingų lėšų jiems rekapitalizuoti, arba tuo pasirūpina vyriausybė ir už tai gauna proporcingą banko akcijų dalį.
Vyriausybei teko užtikrinti paramą daugiau kaip 100 tuo metu šalyje veikusių bankų, daugeliu atvejų jie buvo nacionalizuoti tik iš dalies, kai kuriais – visiškai. Turto klausimui spręsti švedų vyriausybė įkūrė specialią instituciją, kuri rūpinosi visos šalies bankams įkeisto ir nuvertėjusio turto pardavimu. 1993 m. daugelis Švedijos bankų, susidūrusių su problemomis 1991–1992 m., jau veikė pelningai.
Įdomu tai, kad skandinavų bankas „Nordea“ per minėtą krizę buvo visiškai nacionalizuotas. Pertvarkius jo turtą po penkerių metų buvo suorganizuotos sėkmingos šio banko jungtuvės su kitais Danijos, Norvegijos ir Suomijos bankais – taip gimė vienas didžiausių bankų Šiaurės šalių regione.
