„Juk tikri muziejai yra vietos, kur Laikas paverčiamas Erdve“, – rašoma Orhano Pamuko knygoje „Nekaltybės muziejus“. Nesunku nuspėti, kad tai svarbu ir pačiam turkų rašytojui, kuris praėjusiais metais įgyvendino ilgai brandintą idėją ir Stambule atidarė muziejų pagal šią savo knygą.
Užsukę į Cucurcumos gatvę, visai netoli moderniosios Istiklal Cadessi, kiek suabejojame, ar teisingai sekėme žemėlapį (ir knygą). Ramioje, senų namų gatvelėje kol kas nematyti nieko panašaus į ieškomą muziejų. Tačiau paėjėję į priekį iš palengvėjimo atsidūstam. Namų virtinėje įsispraudęs ryškus pastatas su užrašu „Masumiyet Müzesi“ (Nekaltybės muziejus) skelbia, kad nepasiklydome ir tuoj būsime dar vienais Nobelio premijos laureato svajonės liudininkais.
Vos įžengus pro duris pasitinka žymioji daugiau nei 4 tūkst. (tiksliai – 4213) nuorūkų kolekcija. Už stiklo preciziškai išdėliotos ir sudatuotos cigarečių liekanos, prisimenant romaną, surūkytos pagrindinio veikėjo Kemalio mylimosios Fiusunos. Nuorūkos esą kruopščiai surinktos ir „suarchyvuotos“ paties įsimylėjėlio. Tokia ir paties Nekaltybės muziejaus esmė: įvairių daiktų, susijusių su Fiusuna, kolekcija. O. Pamukas aprašė, kad Kemalis eksponatus net vogdavo iš merginos namų ir taip pamažu plėtė muziejų savo meilei įamžinti.
Keturiuose jaukaus XIX a. namo aukštuose nuosekliai pasakojama romano istorija. 83 ekspozicijos vitrinos skirtos kiekvienam knygos skyriui. Jose tarsi miniatiūrinėse teatro scenose (šį įspūdį tik sustiprina ant kai kurių užkabintos užuolaidėlės) sudėlioti eksponatai. Tarp jų – to laikotarpio nuotraukos, garderobo aksesuarai ar maži natiurmortai, vaizduojantys, ką valgydavo Fiusuna. O. Pamukas kurį laiką pats buvo virtęs Kemaliu ir užsikrėtęs daiktų muziejui kaupimo manija: kuitėsi savo namų palėpėje, sendaikčių parduotuvėse ir iš rastų rakandų atkūrė 1950–2000 m. Stambulo kasdienybę.
Nekaltybės muziejus ryškiausiai byloja dvi emocijas – meilę moteriai ir meilę miestui. „Mūsų kasdienis gyvenimas yra garbingas ir jo daiktai turi būti išsaugoti. Tai ne šlovė praeičiai. Tai žmonės ir jų daiktai, kurie ją skaičiuoja“, – muziejaus atidarymo renginyje yra sakęs O. Pamukas. Jis pabrėžia esąs nesuprastas, kai išgirsta manant, jog idėja įkurti muziejų atsirado tuomet, kai rašytojas išleido romaną ir pamatė, koks jis komerciškai pelningas. Autorius nepraleidžia progos patikslinti – knygos ir muziejaus idėja gimė kartu.
Tai patvirtina ir viename iš muziejaus aukštų eksponuojami O. Pamuko eskizai, nupiešti dar 2008 m. Juose skyrius po skyriaus autorius dėliojo daiktus į vietas ir įsivaizdavo, kaip bus komplektuojama, pavyzdžiui, Fiusunos suknia ir jos asmeninio tualeto daiktai. Kaip vykusiai ir įtraukiančiai jam pavyksta tai padaryti – geriau pamatyti, nei nusakyti.
Kiek laiko, pastangų ir galiausiai lėšų O. Pamukui kainavo įkurti Nekaltybės muziejų, jis nelinkęs kalbėti, nors yra minėjęs, kad į jį investavo daugiau, nei siekia piniginė Nobelio premija (apie 1 mln. JAV dolerių).
Muziejus puikiai atspindi tai, ką žymus turkų rašytojas moka geriausiai, – pasakoti istorijas. Dėl šios priežasties „Nekaltybės muziejaus“ neskaitę lankytojai taip pat neturėtų likti abejingi kūrinio istorijai ar jos nostalgijai. Ją eksponatai ne tik vaizduoja, bet ir įgarsina – keliaujant muziejaus aukštais gerai girdėti kelių dešimčių laikrodžių kolekcijos tiksėjimas. Prisiekę romano gerbėjai čia pat gali atgaivinti atmintį prisėdę ant suolelio, sklaidydami čia padėtų „Nekaltybės muziejaus“ leidimų keliomis kalbomis puslapius. Lietuviškasis, beje, muziejuje taip pat yra. Tik ne ant suoliuko, o už stiklo – knygos vertimų į įvairias pasaulio kalbas ekspozicijoje.
O. Pamuko kūrinių galima įsigyti čia pat esančiame knygynėlyje. Parduodamas ir praėjusių metų pabaigoje išleistas estetiškas katalogas „Innocence of Objects“ („Daiktų nekaltybė“), kuriame pats autorius komentuoja muziejaus eksponatus ir jų istorijas.
Kulminacija – palėpėje įrengtas asketiškas Kemalio kambarys, kuriame esą pats rašytojas klausėsi jo gyvenimo istorijos. „Tegul visi žino, kad nugyvenau labai laimingą gyvenimą“, – ant kambario sienos užrašyta mintis pozityviai užbaigia kelionę po mažmožių karalystę. Užvėrus Nekaltybės muziejaus duris, dar visai šviežius įspūdžius palydi egoistiškas pasvarstymas: o kokia knyga galėtų virsti muziejumi Lietuvoje?
