Kaip sulaikyti bendroves nuo vengimo mokėti mokesčius Delavere ir Didžiajame Kaimane.
Civilizacija veikia tik tuomet, kai besinaudojantys jos pranašumais pasirengę už tai sumokėti. Dėl to mokesčių vengiantys asmenys bei bendrovės niekada nebuvo mėgstami ir nenuostabu, kad, vyriausybėms ir pavieniams asmenims veržiantis diržus, pikti žvilgsniai vis dažniau sminga į lengvatinių mokesčių teritorijas ir jomis besinaudojančius.
Europoje nepasitenkinimas nukrypo į stambias įmones. „Amazon“ ir „Starbucks“, pasitelkusios apskaitos gudrybes ir registravusios pelną lengvatinių mokesčių zonose, kad tektų mažiau mokėti šalyse, kuriose verčiasi verslu, sulaukė vartotojų boikoto. Davidas Cameronas pareiškė, kad pelno mokesčio vengimo klausimas turėtų būti prioritetinis G 8 darbotvarkėje. Jungtinės Valstijos nusitaikė į mokesčių vengiančius asmenis ir jiems talkinančius bankus. Kongresas priėmė Užsienio sąskaitų mokestinių prievolių vykdymo įstatymą, pagal kurį užsienio finansų institucijos privalo atskleisti informaciją apie JAV klientus. Politikams koją kiša net menkiausia užuomina apie lengvatinius mokesčius. Praėjusiais metais per prezidento rinkimų kampaniją Mittas Romney sulaukė griežtos demokratų kritikos dėl Kaimanų Salose laikomų lėšų. Dabar Baracko Obamos kandidatas į iždo sekretorius Jackas Lew gauna pylos už tai, kad kadaise investavo į vieną Kaimanų fondą.
Siekis priversti turtuolius vykdyti savo mokestines prievoles žavi, bet šis puolimas yra veidmainiškas ir klaidingas. Jis puikiai dera su populistine politika, bet, norint padidinti šalies ūkio efektyvumą, reikėtų pirmiausia išsišluoti savo kiemus ir reformuoti mokesčių sistemas.
Delavero viražai
Tipinės lengvatinių mokesčių zonos yra nedidelės palmėmis apaugusios salos, bet jų finansai ne tokie jau menki. Jei lengvatinių mokesčių zoną apibrėšime kaip vietą, kuri siekia pritraukti užsienio gyventojų lėšų siūlydama švelnesnes taisykles, žemus (arba nulinius) mokesčius ir konfidencialumą, tuomet pasaulyje yra 50–60 tokių teritorijų. Jose įregistruota daugiau kaip 2 mln. bendrovių ir tūkstančiai bankų, fondų, draudikų. Niekas tiksliai nežino, kiek ten yra pinigų. Įvairiais vertinimais, skaičiai gali nė iš tolo nesiekti 50 trln. litų arba gerokai viršyti šią sumą.
Ne visos šios teritorijos yra saulėtoje platumoje. Net ne visos jos techniškai yra užsienyje. B. Obama dažnai mini „Ugland House“ – pastatą Kaimanų Salose, kuris yra daugiau nei 18 000 įmonių oficiali buveinė. Tačiau „Ugland House“ nė iš tolo neprilygsta vienam žemės sklypui Delavere (917 092 gyventojai), kuriame įregistruota 945 000 bendrovių ir daugelis jų nevykdo jokios ekonominės veiklos. Majamis yra stambus lengvatinių mokesčių bankininkystės centras ir indėlininkams iš sparčiai besivystančių rinkų siūlo apsaugą nuo smalsių akių, kurios nebegali užtikrinti jų gimtosios valstybės. Londonas, 6-ajame dešimtmetyje ėmęsis lengvatinės prekybos valiuta, vis dar padeda užsienio šalių piliečiams apeiti taisykles. Britų ekonominės veiklos nevykdančios bendrovės ir ribotos atsakomybės įmonės nuolat šmėžuoja kriminalinėse bylose. Kalbant apie pinigų plovimo kontrolę, Londonas niekuo ne pranašesnis už Kaimanų Salas. Kitos ES šalys yra kitokio mokesčių vengimo pasauliniai centrai: bendrovės nukreipia pelnus į fiktyvias pavaldžiąsias įmones, įsteigtas Liuksemburge, Airijoje arba Nyderlanduose, kur mažesni mokesčiai.
Dėl to reformos turėtų būti sutelktos į turtingųjų šalių finansų centrus ir Karibų jūros regiono salas. Reikėtų atskirti neteisėtą veiklą (pinigų plovimą ir tiesioginį mokesčių vengimą) ir teisėtą (išradingą apskaitą siekiant išvengti mokesčių). Geriausia priemonė kovoti su nelegalia veikla yra skaidrumas – tai iš esmės įgyvendinama renkant daugiau informacijos ir veiksmingiau ja dalijantis. Paisydami minėtojo JAV mokestinių prievolių vykdymo įstatymo maži užsieniniai lengvatinių mokesčių centrai teikia daugiau informacijos klientų valstybėms, bet pačios Jungtinės Valstijos ir toliau gėdingai vengia dalytis informacija su Lotynų Amerikos šalimis, kurių piliečiai laiko pinigus Majamyje. Tai turi pasikeisti. Visi gali labiau pasistengti kovoti su nominaliųjų akcininkų bei direktorių skyrimu siekiant nuslėpti pinigų kilmę. Taip pat būtina rinkti informaciją apie tikruosius pelną gaunančius bendrovių savininkus, nuolat ją atnaujinti ir, įtarus įstatymo pažeidimą, sparčiau pranešti tardytojams. Atvirumas kainuoja, bet jį atsveria pranašumai, kuriuos gauname ištraukdami finansus iš šešėlio.
Norite surinkti daugiau mokesčių? Mažinkite mokesčių tarifus
Skaidrumas taip pat padės pažaboti agresyvesnius pelno mokesčio vengimo būdus. Kaip parodė „Starbucks“ pavyzdys, bendrovės, pervedančios pinigus į kitas valstybes, kad nereikėtų tiek daug lėšų skirti mokesčiams, rizikuoja savo reputacija. Kuo daugiau informacijos apie tokią veiklą turi vartotojai, tuo geriau.
Tačiau moralinis spaudimas – ne pats geriausias atsakymas: vartotojams boikotai atsibosta, o vyriausybės neturėtų bausti bendrovių už pastangas mokėti mažiau mokesčių, jei tai taroma teisėtai. Galų gale, būtina reformuoti mokesčių sistemas. Valdžia turėtų apsunkinti sąlygas bendrovėms vengti mokesčių naudojantis vidine (sandorių) kainodara. Įmones reikėtų priversti veiklą į apskaitą traukti ten, kur veikla vykdoma. Kai kurie federaliniai ūkiai, tarp jų JAV, nebeleidžia bendrovėms išnaudoti įvairiose valstijose galiojančių skirtingų įstatymų. Reikėtų panašaus tarptautinio susitarimo.
Taip pat vyriausybės turėtų sumažinti pelno mokesčio tarifus. Neveiksminga išnaudoti bendroves – jos tiesiog perkels naštą kitiems. Geriau tiesiogiai apmokestinti galutinius mokėtojus: kapitalo savininkus, darbuotojus arba vartotojus. Be to, pelno mokestis neatneša daug pajamų – tik kiek daugiau nei 2 proc. BVP (8,5 proc. visų mokesčių pajamų) JAV ir 2,7 proc. Jungtinėje Karalystėje. Atsisakius pelno mokesčio, kiltų kitų bėdų, nes tai paskatintų turtuolius tapti bendrovėmis. Bet plačiau taikomas mažesnis tarifas ir budresnė mokesčių inspekcijų priežiūra būtų veiksmingesnės priemonės ir padidintų pajamas: Jungtinių Valstijų įmonės privalo valstybei atriekti vieną didžiausių turtingose šalyse pelno mokesčių nuo visame pasaulyje gaunamų pajamų, bet taip pat labai aktyviai vengia jį mokėti.
Šios reformos bus nelengvos. Vyriausybės, bandydamos sumažinti pelno mokesčio tarifus, sulauks kaltinimų, kad pasiduoda kapitalistų šantažui. Finansų ir įmonių registravimo centrai nuo Londono iki Delavero priešinsis bet kokiems mėginimams apriboti jų įtaką. Tačiau jei politikai tikrai nori apmokestinti tuos trūkstamus 50 trln. litų, pradėti reikėtų nuo reformų.
