„Balta balta, kur dairais“, – mintyse kartojau, užšalusio Druskininkų ežero paveiksle žvelgdamas į pražilusį, šimtmečio iškilmių laukiantį medinį dviaukštį namą. Kvėpavau sunkiai, tartum daržinės pasiilgęs senas arklys, kurio balti garai veržiasi pro šnerves. Atvėriau senas perdažytas duris į prieangį: drąsus „The House“ interjeras, su skoniu griaunantis senos architektūros nelaisvę, dideli langai, įrėminantys senųjų olandų vertą peizažą. Šios užeigos šeimininkai turi ir akis, ir širdį.
Tyliai bangavo jauki jazzy melodija, tartum būtų paleista, kad išryškintų garsiai tariamus man sunkiai įkandamos rusų kalbos žodžius. Vis dar stačiatikių Kalėdų ir naujųjų rusų laisvadienių dvelksmas – patikino dzūkišku nuoširdumu kvėpuojanti padavėja ir aš patikėjau. Tai, kas rusus gundo Druskininkuose, atstumia mane – jie vis dar tiki, kad visi lietuviai yra rusakalbiai, ir dėl to piktinasi panašiais į mane.
Papūtęs lūpas atverčiu valgiaraštį, visa povyza demonstruodamas, kad ketinu daug suvalgyti. Dienos pietų, kurie trunka nuo 11 iki 16 val., pasiūlymas – trijų rūšių sriuba (5 litai maža lėkštė, 8 litai – didelė), kepti cepelinai (9 litai), kiaulienos troškinys (10,5 lito) ir žemaičių blynas (8 lito) net po Vilniaus vidudienio restoranų neatrodo pigiai. Iš viso šio sąrašo užsisakau mažą porciją pomidorinės ir skaitau toliau. Virtuvės tekstas atspindi poilsiaujančio miestelio ritmą. Nori lengvo maisto – prašau: įvairūs blyneliai, lietiniai, crepes nuo 6,5 iki 12 litų. Nori sočiau – štai lietuviškų patiekalų kolekcija, mūšin vedama bulvinių blynų rikiuotės: su lašiša, su vištiena, su pelėsiniu sūriu ir pomidorais (13,5 lito), taip pat tradiciniai – su grietine (10,5 lito).
Lietuvišką rinkinį atsveria naminiai mėsainiai (visi apie 16 litų), kurių kolekcija remiasi virtuvės duonkepiu. Šviežios bandelės ir mėsainiai yra giminaičiai, o genetinis jų panašumas, paėmus keletą išsinešti, buvo neiškepęs padas. Norai geresni negu elektrinė krosnis. Užbėgdamas į priekį pasakysiu, kad dėl tos pačios priežasties čia keptas karštas obuolių pyragas (7,4 lito) buvo tikra katastrofa: šeimininkų pastangos prilygintos „Lietuvos ryto“ krepšinio komandos žaidimui. Smulkiai pjaustytų obuolių sultys mielinę sluoksniuotos tešlos pagrindą paveikė kaip druska gatvės sniegą. Skirtumas tik toks, kad jo niekas neprivalo ragauti.
Su įnoringu valgytoju prisikankinusi padavėja pagaliau išgirdo jo norus. Salotos su graikiniais riešutais (16 litų), jautienos išpjovos troškinys iš special of the house sąrašo (34,5 lito) ir kava prie jau pasmerkto obuolių pyrago. Ragaudamas salotas, kurios mandagiai asocijavosi su graikiškomis (man trūko gero aliejaus), įvertinau jų gaivumo ir kainos santykį. Pakenčiama nebent karštą vasaros vakarą, bet sningant už lango – kaina per didelė. Pomidorinė atnešė šaukštą netikėtumo: ji lietuviškos daržovių sriubos balsą originaliai sujungė su pietietiškos tradicijos eksperimentais. Įdomumą numušė tik per stiprus pomidorų padažo rūgštelės solo, tartum būtų pagailėta trintų šviežių (ar bent konservuotų) pomidorų.
Restorano šeimininkų pastangos pagrįsti aukštas, lyg naujiesiems rusams iš Maskvos pritaikytas, kainas geriausiai atpažįstamos iš indų gausos ir dizaino. Ir reikia būti itin irzliam priekabiautojui, kad šias pastangas supeiktum. Pagaliau keliose lėkštėse atkeliavo mano lauktas troškinys. Stengiausi prilaikyti kvėpavimą ir rankas, pasiduodamas kvapui ir natiurmorto estetikai. Sakau tiesiai: net jei virėjas turi polinkių pagausinti tik jam vienam žinomo pomidorų padažo skonių, šis troškinys buvo labai geras. Jo sumanymas kyla iš tos pačios versmės kaip ir stroganovas, tačiau tikrai papildytas keliais paslaptingais skoniais, kurie vertė gomurį giedoti.
Didokos riebaluose keptų bulvių skiltelės vienoje pusėje, žiupsnis tikrai nebūtinų šviežių salotų kitoje buvo lyg futbolo vartų strypai. Viskas, kas svarbiausia, tarp jų. Apkepti svogūnėliai ir virtuvėje mėgstami riešutai šnibždėjosi tyliai it įsimylėjėliai, o svarbiausia – jautiena buvo tikrai sėkmingai paruošta. Nei per daug troškinta, nei per smulkiai sukapota. Taip galima užkariauti ne tik sanatorijos liūtų širdis, bet ir dykinėjančius keliautojus. Iš lėto besidžiaugiant jautienos kąsniu, augo viltis, kad visas „namų sąrašas“ turi būti gundantis. Vištienos sparneliai (19,5 lito), kiaulienos troškinys už 22,5 lito ar net tikras jautienos steikas (49,5 lito) tikriausiai nebeatrodytų perkainotini pasiūlymai.
Tylios muzikos stilius ir pakelti rusų klientų balsai nesikeitė. Taikli Rytų pasaulio iliustracija. Snaigės lėtai leidosi ant pražilusio namo terasos, už kurios driekėsi nostalgiška ežero erdvė. Gėriau įprastai gerą espresą, žiūrėjau į apleistą ir vėstantį pyragą ir galvojau apie svečius iš mylimos Čikagos prieš keliolika metų pasitinkančius užrašus. Da Bulls! – Jordano ir auksiniais NBA čempionų laikais reklamos stendai šmaikščiai priminė daugiakilmio didmiesčio dialektą. Da House – perdirbau mintyse restorano pavadinimą, pasidžiaugdamas jo šeimininkų išmone ir palinkėdamas geros kloties.
84 litų sąskaitą (sudėjus kartu su šviežių bandelių pavyzdžiais) papildžiau procentais už kantrybę ir peizažą tikėdamas, kad redaktorė ir skaitytojai mane supras. Jei gali prižiūrėti sveikatą, tai ir susimokėti už tokius pietus turi įstengti.
–
