Muziejininkė Milda Mildažytė-Kulikauskienė beveik visą gyvenimą dirbo su Valerija Čiurlionyte-Karužiene – genialiojo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio seserimi. Artima pažintis leido muziejininkei pažinti stiprią, brolio darbams saugoti atsidavusią moterį, kuriai ir pačiai buvo artima tapytojos veikla. Visa tai sugulė į knygą „Sesers rūpestis“ ir apie ją autorė M. Mildažytė-Kulikauskienė kalbėjosi su IQ.
– Kodėl ėmėtės rašyti knygą „Sesers rūpestis“?
– Apie Valeriją buvo pasakojama anksčiau išleistoje knygoje „Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį“, tačiau ten daugiau kalbama apie jaunystę. O aš turėjau daug likusios vertingos medžiagos ir ja norėjau pasidalyti. Su V. Čiurlionyte-Karužiene kartu dirbome beveik visą gyvenimą, todėl norėjosi pasidalyti jos nuveiktais darbais. Kai pagalvojau, kokia knyga išėjo apie Jadvygą Čiurlionytę, supratau, kad kitos išeities nėra – tik rašyti knygą ir apie Valeriją Čiurlionytę.
– Kokią pagrindinę žinutę skaitytojams turėjo perduoti ši knyga?
– Tai atsispindi knygos pavadinime „Sesers rūpestis“. Pagrindinis V. Čiurlionytės-Karužienės rūpestis visą jos gyvenimą ir buvo M. K. Čiurlionio kūrinių globa. Jo kūryba saugota jos iniciatyva, sesuo inicijavo Čiurlionio namų Druskininkuose atkūrimą ir daugybę kitų dalykų.
Valerija buvo per mažai pažinta. Pavyzdžiui, Jadvyga – profesorė, kuri rūpinosi muzikiniu Čiurlionio paveldu, – buvo aukštumoje, o V. Čiurlionytė-Karužienė – juodadarbė, ji nuolat intensyviai dirbo.
– Kokias žmogiškąsias V. Čiurlionytės-Karužienės savybes pažinote?
– Ji buvo uždara, mažakalbė, kietoko charakterio. Ją labai gerai apibūdino sesuo Jadvyga: „Ką suplanavo, tą padarė.“ Tikslo siekdavo visomis savo jėgomis. Valerija buvo įdomi ir mįslinga. Su ja ne visi draugavo. Tačiau mes, kurie dirbome kartu, labai ją mylėjome.
– Kaip sekėsi rengti knygą apie šią neeilinę asmenybę?
– Knygą rašiau kelerius metus. Žinoma, man padėjo tai, kad buvau labai gerai išstudijavusi muziejaus archyvą, tad prie jo grįžti nereikėjo, tik pasitikrinti kelis faktus. Medžiagos apie V. Čiurlionytę-Karužienę buvo labai daug. Iš didžiulio informacijos srauto atsirinkau reikalingą medžiagą, siekiau, kad nesikartotų pirmoje knygoje pateikta informacija. Be to, kalbėjausi su daugybe V. Čiurlionytės-Karužienės bendradarbių. Be abejo, į asmeniškumus nesileidau. Nesuprantu, kaip galima pasakoti asmenines gyvenimo detales, apie kurias pats žmogus niekada nekalbėjo.
– Ar galime laukti dar vienos knygos?
– Ne. Nors, tiesa, manęs paprašė parašyti apie Čiurlionio draugijos įkūrimo istoriją. Draugiją įkūrėme M. K. Čiurlionio muziejuje tada, kai dirbau ten skyriaus vedėja, todėl, be manęs, jos niekas ir neparašytų. Tad prie šios knygos kūrimo prisidėsiu. Tačiau aš esu dailininkė ir dabar labiausiai noriu tapyti.
