Lietuviai įrodė mokantys pasinaudoti turimais įrankiais ir gindami savo teises blokuoti aplinkai grėsmingus projektus. Tačiau skalūnų dujų atvejis – iš kitos ir dar neišmėgintos svorio kategorijos.
Vilniaus Lazdynų mikrorajono ir kitos bendruomenės sėkmingai pasipriešino buvusios „Rubicon Group“ planams statyti atliekų deginimo įmonę. Kitas sėkmingos bendruomenės kovos už savo aplinką pavyzdys – Kintai, kur bendrovė „Minijos nafta“ jau dešimt metų nesėkmingai siekia žvalgyti naftos. Bendruomenė pasiekė, kad poveikio aplinkai vertinimas (PAV) net nebūtų pradėtas, o tuo metu miestelyje siekia plėtoti turizmą, pastatyti prieplauką.
Kintų bendruomenės pusėn iki šiol stoja Šilutės rajono savivaldybės taryba ir vis nepatvirtina PAV programos. Savivaldybės šiais klausimais turi savotišką veto teisę. Tiesa, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) Šilutės tarybą buvo įpareigojęs svarstyti klausimą iš naujo, tačiau ši nuomonės nepakeitė, tik ją labiau argumentavo.
Anksčiau „Minijos nafta“ kintiškiams žadėjo sumokėti 1,5 mln. litų kompensaciją ir po 100 tūkst. kasmet, kol veiks įmonė. Vėliau pasiūlymas atsiimtas ir pakeistas kitu, pavyzdžiui: padėti siekti kurorto statuso, nemokamai šildyti mokyklą, sukurti darbo vietų kintiškiams, finansiškai remti pensininkus, padėti organizuoti renginius ir pan., tačiau bendruomenė po daugybės derybų ir susitikimų nebuvo linkusi parsiduoti.
Mokesčiai keliauja per aplink
Parsiduoti nebūtinai blogai. Protinga kompensacija už apčiuopiamą žalą aplinkai ir gyvenimo kokybei turėtų būti kiekvieno panašaus projekto dalis. Tam ir skirtas viešas svarstymas, turintis padėti pasiekti abiem šalims geriausią sprendimą.
Žinoma, bendruomenė gali nuspręsti, kad numatomos žalos negali kompensuoti joks piniginės pastorinimas ir investicijos į šaligatvius: kiaulidė smirdės net tuomet, kai eisi apšviestu ir grįstu keliu, kuriuo anksčiau tekdavo tamsoje tapšnoti per balas.
Mokesčiai už taršą neskirstomi tiesiogiai bendruomenėms, patiriančioms žalingų objektų poveikį. Tačiau tiesiogiai su bendruomenėmis gali atsiskaityti kenksmingų objektų savininkai.
Rinkdama mokesčius valstybė prisiima atsakomybę dėl didelio masto avarijų padarinių, kurių kaltininkai patys neapžiotų, likvidavimo. Be to, ėmus pervesti biudžeto lėšas tiesiogiai bendruomenėms greičiausiai atsirastų ne viena dešimtis karjerų pašonėse gyvenančių kuopelių, kurios staiga suprastų, kad kelis dešimtmečius rudavęs kraštovaizdis ūmai ėmė kenkti jų gyvenimo kokybei.
Besitardama su žalingų projektų savininkais bendruomenė arba atskiri jos nariai gali ir perlenkti lazdą – susikryžiavę ant krūtinės rankas užsiplėšti milijoninių kompensacijų, nepagrįstų nei nekilnojamojo turto vertės smukimu, nei pasikeitusių gyvenimo sąlygų faktais.
„Riba tarp gyventojų reketo ir to, kaip iš tikrųjų turėtų būti kompensuojama, yra slidi“, – sakė Linas Vainius, nevyriausybinės aplinkosaugos organizacijos „Atgaja“ projektų vadybininkas.
Jo nuomone, lazda buvo perlenkta Kazokiškėse, kurios bendruomenė siekia uždaryti naują ES lėšomis įrengtą Vilniaus regiono sąvartyną, pakeitusį didžiulį ir pasenusį Kariotiškių sąvartyną bei dar keletą mažesnių.
Kita vertus, L. Vainius Kazokiškių bendruomenę ir jos advokatę Rimantę Dulevičienę laiko teisinės kovos pavyzdžiu. Viešus svarstymus pramiegoję kazokiškėnai vėliau sugebėjo įrodyti buvus procedūrinių pažeidimų ir laimėjo bylą LVAT.
Kazokiškėnai toliau bylinėjasi, tačiau nežinia, ar atkaklumas kyla vien iš bendruomenės interesų. Buvęs premjeras Andrius Kubilius šią istoriją viešai susiejo su „Icor“ (buvusios „Rubicon Group“) interesais dėl šiukšlių deginimo Vilniuje. Skalūnų dujų priešininkai gali būti užbadyti pirštais dėl tariamo ar tikro „Gazprom“ arba biomasės vystytojų užnugario.
Pasak L. Vainiaus, skalūnų dujų atvejis gali būti panašus į Kazokiškių, nes strateginis pasekmių aplinkai vertinimas atliktas 2007 m. ir kol kas nežinia, ar teisiškai jis leidžia skalūnų dujų žvalgybą.
Gerins įvaizdį
Susitikę su amerikiečių korporacijos „Chevron“, kuriai priklausančios bendrovės Lietuvoje ketina žvalgyti skalūnų dujų, atstovais tiek prezidentė Dalia Grybauskaitė, tiek premjeras Algirdas Butkevičius pareiškė, kad būtina žinoti, kiek išteklių turi Lietuva, ir žvalgyba bus vykdoma. Premjeras taip pat teigė, kad „su gyventojais prieš atliekant žvalgybą bus smarkiai padirbėta ir išaiškinta, kaip iš tikrųjų vyksta šis procesas“, tad viešųjų ryšių agentūros gali tikėtis naujų projektų.
Gyventojai savo rankose turės Orhuso konvenciją. Tai raktinis žodis kiekvienam savo aplinką ginti susiruošusiam žmogui. Konvencija, kurią ratifikavo ir Lietuva, įpareigoja laikytis viešumo, įtraukti į procesą bendruomenes ir priimant sprendimus atsižvelgti į jų nuomonę. Be to, bet kuris Lietuvos pilietis, net jei niekaip nesusijęs su vietove, kurioje vykdomas galbūt žalingas projektas, pagal Orhuso konvenciją gali kreiptis į teismą dėl šio dokumento pažeidimų. Yra ir advokatų, tokių kaip kovose dėl Kazokiškių užsigrūdinusi R. Dulevičienė.
Naftos žvalgyti norinčios „Minijos naftos“ aukščiausi šalies politikai neužstojo. Pralaimėjusi ir numojusi ranka į Kintus bendrovė teigė turinti svarbesnių reikalų – skalūnų dujų žvalgybą. Vargu ar kuri nors savivaldybė stos skersai kelio aukščiausiems šalies vadovams, skalūnų žvalgymą neformaliai paskelbusiems nacionaliniu prioritetu. Politikai stos nebe bendruomenių, o nacionalinių interesų pusėn, tad bet kuri kova bus daug sunkesnė. Žinoma, jei skalūnų ieškotojai sąžiningai laikysis procedūrų.
