Dar prieš dėliojant koalicijos mozaiką Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) atrodė besiblaškanti tarp noro pagaliau tapti valdžios partija ir pagundos likti amžinai viskuo nepatenkinta ir įnoringa burbekle.
Iš pradžių LLRA lyderis Valdemaras Tomaševskis aiškino, kad jiems ne pakeliui su nesąžiningai rinkimuose besielgiančia Darbo partija. Vėliau šis vertybinis skirtumas dingo. Gal viduje teko pripažinti, kad ir LLRA ne be nuodėmės? Tačiau buvo kitų įdomių vertybinių išlygų – LLRA lyderis užsiminė, kad visi koalicijos partneriai turės atsižvelgti į lenkų reikalavimus dėl pasaulėžiūros politikos.
Galiausiai nugalėjo LLRA noras išmėginti valdžios kėdes. Žmogiška ir suprantama. Mažiau suprantama, kodėl socialdemokratai ir kiti koalicijos partneriai sutiko įsileisti LLRA į koaliciją, nors daugumai suformuoti jų visai nereikėjo. Pirmieji įnoringi LLRA lyderio pareiškimai turėjo tapti rimtu perspėjimu, kad V. Tomaševskis nebus lengvas partneris.
Versija, kad Lietuvos lenkų įtraukimas į koaliciją turėtų padėti atkurti santykius su Varšuva, buvo greičiau tik pretekstas. Santykius atšildyti gali pats premjeras ir užsienio reikalų ministras – būtent tai jie ir daro. Lino Linkevičiaus vizitas Varšuvoje pralaužė ledus ir suteikė gerą pagrindą atnaujinti tiesioginius svarbiausių Lietuvos ir Lenkijos politikų ryšius. Lietuvos Vyriausybė aiškiai nurodė, kad ketina spręsti ir lietuvių kalbos egzamino tautinių mažumų mokyklose ir pavardžių bei vietovardžių rašybos klausimus. Užsienio diplomatai ir Lenkijos politikai sveikina šiuos žingsnius. Tik V. Tomaševskis vaikšto piktas, lyg širšės įgeltas, ir aiškina, kad nemato perspektyvos dirbti šioje koalicijoje.
Sklandžiai paaiškinti, kodėl staiga LLRA nebemato perspektyvų dirbti Vyriausybėje, V. Tomaševskis nesugeba. Priekaištų dėl pasiektų kompromisų, kaip bus sumažinti reikalavimai Lietuvos lenkų moksleiviams, laikantiems lietuvių kalbos egzaminą, LLRA neturi. Ir negali turėti, nes šioje srityje nuolaidos jau pasiekė ribas. Jos greičiausiai dar grįš patiems Lietuvos lenkams bumerangu, nes ir toliau Lietuvos lenkų jaunuoliams bus kuriamas apgaulingas diskriminacijos fonas. Jie tarsi ir mokės lietuvių kalbą, bet visi žinos, kad tik su išlygomis. Realiame pasaulyje, darbo rinkoje į tas išlygas jau niekas nekreips dėmesio. Bet tebūnie, tai jau kita istorija.
Vienintelė užuomina, kurią išspaudė V. Tomaševskis, – neva koalicijos partneriai nesilaiko pažadų dėl biudžeto formavimo. Ir apie tai kalbama praėjus beveik dviem mėnesiams nuo biudžeto patvirtinimo? Jei jau tikrai LLRA buvo tokia nepatenkinta biudžetu, reikėjo trauktis iškart, vos jis buvo priimtas. Bet kažkodėl „nesilaikyti pažadų“ koalicija pradėjo tuomet, kai ėmėsi kompromisų dėl tautinių mažumų klausimų ir gerinti dvišalius santykius su Lenkija.
Visas šis absurdiškas V. Tomaševskio žaidimas liudija tik viena: LLRA labiausiai nenori, kad dvišaliai Lietuvos ir Lenkijos santykiai būtų draugiški, o Lietuvos Vyriausybė imtųsi rimtai spręsti probleminius tautinių mažumų klausimus.
Šis procesas – tai tiesus kelias į LLRA politinę mirtį. Jei nebus įtampos tarp Lietuvos ir Lenkijos, jei Lietuvos lenkai nesijaus skriaudžiami, ką tuomet veiks LLRA? Politiškai ji taps niekam nereikalinga, vis sunkiau bus įtikinti Vilnijos lenkus, kad tik LLRA su V. Tomaševskiu priešakyje saugo juos nuo vos ne tiesioginio išnaikinimo. Mintis, kad net ir Lietuvos lenkai gali pradėti balsuoti rinkimuose atsižvelgdami į skirtingas politines pažiūras, o ne į etninę priklausomybę, LLRA politikams kelia paniką. Tai reikštų, kad LLRA gali ištirpti tarp Lietuvos partijų, nes niekada nebandė išvažiuoti iš savo kiemo ir užsiimti išties nacionaline politika. Kaip tik dėl to LLRA taip sunku surasti net tuos kelis viceministrus, kurių kompetencija bent minimaliai siektų valstybei valdyti reikalingą lygį. Vienintelė išimtis – energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius, kurio praradimas šiai Vyriausybei būtų išties rimta žala.
V. Tomaševskis greičiausiai susirūpino ir asmenine politine ateitimi. Matydamas, kaip sprūsta iš rankų tiesioginių ryšių su Varšuva monopolis, LLRA lyderis gali pradėti nerimauti ir dėl savo europarlamentaro mandato. Po pusantrų metų vyksiančiuose Europos Parlamento rinkimuose LLRA gali ir nesulaukti tokios sėkmės, kad iškovotų bent vieną mandatą. Ką tuomet veiks V. Tomaševskis? Jo net Seime niekas nelauks – ten jau kiti LLRA nariai šildo kėdes. O partijos lyderis be politinio posto – ne lyderis. LLRA nariams, net visiškai paklusniai įpratusiems klausyti V. Tomaševskio balso, gali šauti išganinga mintis, kad nepakeičiamų vadovų nėra.
