Net bręstant naujai atominei provokacijai labiausiai pasaulyje engiama tauta turi vilties.
Dar visai neseniai Šiaurės Korėjos stebėtojai tikėjosi, kad naujasis vadovas Kim Jong-unas ims modernizuoti valstybę. Novatoriškas jaunasis diktatorius pasirodė viešumoje su madingai apsirengusia žmona ir net pats prabilo iš tribūnos, nors jo tėvo kalbas, kaip ir pilnas parduotuvių lentynas Pchenjane, galima suskaičiuoti ant pirštų. Tačiau pastaruoju metu Kim Jong-unas griebėsi šaliai būdingų kalbų apie karą. Ekspertai baiminasi, kad požeminiame Pungjeri komplekse rengiamasi atominio sprogimo bandymui. Jei jis įvyks, Kim Jong-unas paveldės jo giminei priklausantį Azijos vyriausiojo parijo titulą.
Atominė grėsmė ir pagiežingas valdžios ekscentriškumas Vakarams yra įdomiausi Šiaurės Korėjos bruožai. Tačiau visuomenės apačioje bręsta revoliucinė jėga – nauja prekiautojų ir pirklių klasė. Pro bambukinę uždangą į Šiaurės Korėją skverbiasi kapitalizmas. Tai vyksta ne režimo paliepimu, kaip Deng Xiaopingo Kinijoje, – Šiaurės Korėja despotiškumu ir nelankstumu lenkia net Kubą ir senąją Sovietų Sąjungą. Režimas savo pozicijų neužleis greitai ir lengvai, tad artimiausioje ateityje dėl augančio Kim Jong-uno nerimo grėsmė šalims kaimynėms gali tik sustiprėti. Tačiau valstybėje ryškėja pažįstamas vaizdas ir pasauliui derėtų dėti visas pastangas paskatinti šiuos procesus.
Čučhės negandos
Kim Jong-uno tėvas Kim Il-sungas sukūrė savo pokario rojų šiaurėje remdamasis čučhės, t. y. savarankiškumo, principu (nors iš tiesų šaliai reikšmingai padėjo Sovietų Sąjunga). Iš pradžių Šiaurės Korėjos ir Pietų Korėjos ūkiai rungtyniavo vonas į voną, bet nuo 8-ojo dešimtmečio autarkiją apėmė neveiksnumas. Milžiniška Šiaurės armija ryte rijo išteklius. Valstybinių gamyklų vadovai ir darbininkai grobstė visa, kas vertinga, ir pardavinėjo juodojoje rinkoje. Šiandien prievartinio darbo stovyklose tebėra įkalinta maždaug 200 tūkst. Šiaurės Korėjos gyventojų. Pietų Korėjoje vienam gyventojui tenkantis našumas yra apie 17 kartų didesnis nei Šiaurėje. Dvidešimtmečiai Pietų Korėjos gyventojai vidutiniškai 6 cm aukštesni nei šiauriečiai, nes šių vystymąsi per daugelį metų sutrikdė prasta mityba.
Paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje badas Šiaurės Korėjoje privertė gyventojus imtis prekybos. Daugelis jų buvo smulkūs ūkininkai, dažniausiai moterys, ir pardavinėjo šeimos sklype užaugintas daržoves. Informacija miglota, bet akivaizdu, kad šiandien prekyba jau vyksta kur kas stambesniu mastu: žaliavos eksportuojamos į Kiniją, o iš ten gabenamos vartojimo prekės. Veždami prekes per sieną, prekiautojai naudojasi neoficialia valiutos keitimo sistema. Sostinėje pasiturintys žmonės lankosi restoranuose ir maigo lošimo automatų mygtukus. Skamba siurrealistiškai, bet jie yra naujieji Šiaurės Korėjos turčiai.
Šiaurės Korėjos kapitalistai neketina trauktis. Režimas jau ne kartą bandė jais nusikratyti – uždraudė valstiečių prekyvietes ir ėmėsi griežtų priemonių prieš kontrabandą. Tačiau šiais laikais Šiaurės Korėjoje daug lemia pinigai ir prekybininkams dažnai pakanka grynųjų išsipirkti iš bėdos. Be to, jie tapo svarbia ekonomikos dalimi. Pramonė veikia taip prastai, kad Pchenjano daugiabučių kvartalų nebeįmanoma pastatyti be prekybininkų tiekiamų išteklių.
Kaip ir Kinijoje, su prekėmis kapitalizmas importuoja išorinį pasaulį. Tai labai svarbu gyventojams, kuriems ilgą laiką buvo brukamas vien absurdiškas melas. Žmonėms, dėl religinių arba politinių priežasčių pasiryžusiems įvežti arba išvežti informaciją, nesunku papirkti korumpuotus pasieniečius ir saugumo agentus, tad prekyboje pasirodę mobilieji telefonai, kompiuteriai ir radijo aparatai griauna valstybinį tiesos monopolį. Atminties kortelėse kontrabanda įvežamos televizijos laidos ir filmai siūlo Šiaurės Korėjos gyventojams akistatą su galbūt revoliuciniu faktu, kad jų tautiečiai pietuose gyvena patogiau, nieko nestokoja ir nebijo vidurnaktį išgirsti beldimo į duris. Jiems tampa akivaizdu, kad Darbininkų utopija pastatyta ant Didžiojo melo pamatų.
Kapitalistai svarbūs, nes jie šiek tiek atskirti nuo saugumo aparato. Kimų giminę visada supo Šiaurės revoliucijoje dalyvavusių šeimų kasta, kuri valdžios vadeles laiko jau ne vieną dešimtmetį. Tačiau kai kurie prekybininkai nepriklauso Kimų būriui ir visiems labai rūpi jų augantis turtas. Nors prekiautojams pelningesnė esama padėtis, tikėtina, kad jie verčiau paaukotų saugumą ir pasirinktų ekonomikos augimą, užuot siekę išsaugoti dabartinės valdančiosios grupuotės pozicijas. Kai kuriuose valdžios kontroliuojamo ūkio sektoriuose ryškėja konkurencija dėl išteklių. Dėl to buvusi monolitinė valstybė ima trūkinėti.
Jau daugelį metų pasaulio santykiai su Šiaurės Korėja sutelkti į bandymus sustabdyti jos branduolinę programą, kuri kelia didžiulį pavojų taikai. Tačiau tokia politika niekur neveda. Šis naujausias mosavimas branduoliniu ginklu tėra viena iš daugelio provokacijų. Melu, grasinimais ir šantažu Šiaurės Korėja priverčia pasaulio valstybes sėstis prie derybų stalo, o tada karingai trenkusi kumščiu vėl pasitraukia ir užsisklendžia.
Chosuno kelias
Pokyčiai nebūtinai reiškia, kad Šiaurės Korėja taps saugesnė. Jie gali destabilizuoti režimą ir dėl to trumpalaikėje perspektyvoje jis gali tapti dar pavojingesnis. Būtent to baiminasi Kinija, kuri savo strateginiuose košmaruose regi per Jaludziango upę plūstančius imigrantus ir Pietų Korėjos arba Jungtinių Valstijų karines bazes prie savo sienų.
Tačiau ilgainiui Šiaurės Korėjos grėsmę galima sumažinti tik įveikus Kimus. Tai reiškia, kad būtina išnaudoti visas galimybes susilpninti režimą, kaip Vakarų valstybės padarė Rytų Europoje Šaltojo karo metais. Sovietų laikotarpis rodo, kad nėra nieko veiksmingiau, nei parodyti žmonėms aplinkinio pasaulio gerovę ir laisves. Todėl kitos valstybės turėtų finansuoti Šiaurės Korėjos gyventojų keliones ir studijas užsienio šalyse, remti jiems transliuojančias radijo stotis, palaikyti dokumentiniais bei vaidybiniais filmais aprūpinančias bažnyčias ir pro pirštus žiūrėti į kontrabandos tinklus bei prekybininkus.
Kinijos politika nevienareikšmiška. Ji remia Kimų klaną, bet taip pat valstybės pareigūnai ragina Šiaurės Korėją perimti ekonomikos politiką, kuri prieš 35 metus pakeitė Kiniją. Tačiau plėtra ir Kimų atstovaujamas dusinantis stabilumas nesuderinami.
Galiausiai kinams teks pasirinkti. Tai, ką siūlo ūmusis Kim Jong-unas, niekur neveda, o kapitalistai bent jau žada ką nors geriau, todėl Kinija galėtų palaikyti pastaruosius.
