Iš legendinio Prancūzijos kino žurnalo „Cahiers du Cinéma“ redaktoriaus Jeano Philippo Tessé norisi ištraukti kuo daugiau patarimų, kaip sustiprinti kino kritikos įtaką ir Lietuvoje. Svečias iš Prancūzijos pirmiausia akcentuoja moralę: „Režisierius negali bet kaip kurti, o žiūrovas – bet kaip priimti.“ Apie geros kritikos priežastis ir pasekmes J. P. Tessé kalbėjosi su IQ.
– Pradėkim nuo to, ar filmų žiūrėjimą jūs įvardijate kaip laisvalaikį?
– Taip, man vis dar patinka žiūrėti filmus ir tai daugeliu atvejų darau savo malonumui. Prieš atvykdamas į „Žiemos ekranų“ festivalį dar kartą peržiūrėjau visus Érico Rohmero filmus, nes juos turėjau čia pristatyti. Pažiūrėjau juos labai mielai.
Tiesą sakant, žiūriu ir labai daug prastų filmų. Apskritai didžioji dauguma sukuriamų filmų yra prasti: taip buvo anksčiau, taip yra ir dabar. Aišku, prastą filmą žiūrėti prailgsta, pasidaro nuobodu, tačiau kartais net ir blogame filme galiu atrasti tai, kas man patiks. Pavyzdžiui, jei kino juosta pasiekė iš Japonijos, Brazilijos ar kitų tolimų kraštų, man tiesiog patinka stebėti, kaip ten gyvena žmonės, nors filmas prastas kinematografijos atžvilgiu.
Kitas pavyzdys – Michaelio Haneke’s „Meilė“. Man šis filmas nėra geras, bet… įdomus. Įdomus tuo, kaip jame išspręsta daugelis dalykų. O štai rekomenduoti tikrai galėčiau „Šventuosius motorus“.
– Ar leidžiate sau, rašydamas apžvalgas, vartoti žodžius „patiko“ ar „nepatiko“? Ar tai laikote neprofesionalumo požymiu, nepageidaujamu subjektyvumu?
– Subjektyvumas neišvengiamas net jei apie tą patį filmą parašytų du skirtingi kritikai. Juk rašai savo nuomonę. Tačiau vertinimų geras–blogas ar patiko–nepatiko vengiu. Aš analizuoju „apžaisdamas“ ir šių žodžių tiesiogiai nepasakydamas, tačiau mano tekstuose juos kartais galima įžvelgti tarp eilučių.
Galvoje reikia turėti ir tai, kad esu leidinio „Cahiers du Cinéma“ dalis, tad turiu nepamiršti šio žurnalo tradicijų, idėjų ir vertybių, vertinti filmus į visa tai atsižvelgdamas. Leidinio praeitis ir tradicijos mus natūraliai formuoja, o tai veikia ir mūsų kritiką. Bet nereiškia, kad laikydamasis tų vertybių neatpažįstu savęs tame tekste. Tai labai svarbu. Geras kritikas visų pirma yra geras žiūrovas, o kiekvienas žiūrovas tą patį filmą mato skirtingai. Tad stengiuosi nebijoti asmeniškumų, bet taip pat suvokti save kaip tradicijų tęsinį.
– 1957 m. leidinio „Cahiers du Cinéma“ vairą perėmė E. Rohmeras ir ėmėsi formuoti kitokį požiūrį į kino estetiką (tai vyko „naujosios bangos“ filmų kontekste). Kokį požiūrį žurnalas formuoja šiandien ir kiek svarbus jo kitoniškumas?
– Žurnalo istorija ilga, o tai reiškia, kad jam teko pereiti ir įvairias kino epochas, kurioms rūpėdavo skirtingi dalykai. Tačiau pagrindinės leidinio „Cahiers du Cinéma“ misijos ir idėjos išlieka tokios pat. Visų pirma, kinas yra meno forma pati savaime, tai yra autonomiškas organizmas, o kino režisierius išreiškia save filmu, savo režisūra. Labai svarbus moralės aspektas: režisieriaus moralė, kai jis tą filmą kuria, ir žiūrovo moralė, kai jis tą filmą žiūri. Kitaip tariant, režisierius negali sau leisti bet kaip kurti, o žiūrovas bet kaip jo kūrinio priimti.
Dar viena žurnalo ypatybė ir, sakyčiau, stiprybė yra kalbėti ir apie absoliučiai radikalų autorinį kiną, ir apie komercinį Holivudo produktą. Štai pavyzdžiui rašysime apie naujausią Steveno Spielbergo filmą, bet kartu nagrinėsime ir indų kino tradicijas.
– „Cahiers du Cinéma“ yra įtakingas kino žurnalas ne tik Prancūzijoje, bet ir Europoje, net visame pasaulyje. Ar pastebite tą įtaką, kurią darote kino kūrėjams ir žiūrovams?
– Stengiamės pastebėti jaunus ir talentingus režisierius, kuriems mūsų nuomonė gali padėti augti. O kitiems kino kūrėjams tiesioginės įtakos jų kūrybos procesui gal ir nedarome, tačiau jiems, manau, tiesiog malonu žinoti, kad mūsų žurnalas atkreipė dėmesį į jų kūrybą.
Jei bandytume ištirti, kiek mūsų kritika turi įtakos filmų lankomumui, tikriausiai nereikėtų užsisvajoti. Jei reklamos kampanija stipri, kažin ar mes galime sustabdyti žiūrovų srautus į sales, net jei parašytume, kad tas filmas šlamštų šlamštas. Bet jeigu kino juosta reklamuojama nelabai plačiai, o mums ji pasirodo įdomi, atkreipti žiūrovų dėmesį dažnai pavyksta.
– Yra nemažai atvejų, kai kino kritikai ilgainiui rašę apžvalgas ir prisižiūrėję daug filmų sugalvoja kurti patys. Ar nesvarstote galimybės iš teoretiko virsti praktiku?
– Iš tiesų taip ir klostėsi žurnalo „Cahiers du Cinéma “ istorija. Tam pačiam E. Rohmerui kino kritika tapo tramplinu į kino kūrimą. Ir dabar dalis mano bendradarbių, kurie rašo apžvalgas, ateityje nori kurti filmus patys. Iš tiesų, tai geras pasiruošimas kino kūrimo procesui. Aš pats, tiesą sakant, niekada apie tai nesvarsčiau, nes manau, kad turiu pašaukimą rašyti, o ne kurti kiną.
– Kokia jūsų atėjimo į žurnalą „Cahiers du Cinéma“ istorija?
– Domėtis kinu pradėjau gana vėlai ir tai buvo daugiau mano draugų įtaka. Pirmiausia man parūpo rašymas, o ne kinas. Jis į mano gyvenimą atėjo tik paskui (turėčiau pabrėžti, kad daugelio mano kolegų kelias susiklostė atvirkščiai – pirmiau buvo kinas, o paskui rašymas apie jį). Galų gale supratau, kad geriausiai galiu save išreikšti rašydamas apie kiną, pradėjau gilintis į leidinio „Cahiers du Cinéma“ idėjas, kurios man pasirodė labai artimos. Tada ėmiau ir vyriausiajam redaktoriui tiesiog parašiau laišką, kad norėčiau pabandyti rašyti į šį žurnalą, prisegiau kelias savo publikacijas ir taip atėjau į šį leidinį.
– Lietuvoje kino kritikos istorija toli gražu neturi tokių senų tradicijų ir nėra tokia autoritetinga kaip Prancūzijoje. Gal galėtumėte, remdamasis savo patirtimi, patarti, kaip kino kritiką paversti patrauklia, pelninga ir įtakinga?
– Pirmiausia turi būti žmonių, kurie norėtų apie kiną rašyti, tai yra labai svarbu. Antra, jie turėtų veikti ne pavieniui, o kartu ir kurti naujas tradicijas. Penktajame dešimtmetyje, kai atsirado „Cahiers du Cinéma“, kino kritika egzistavo, bet ji, žinoma, apžvelgdavo tuometį kino laikotarpį, kuris nebuvo labai įdomus ir stiprus. Kad atsirastų tikrai gera kino kritika, reikia gero, stipraus, naujas idėjas, formas ir prasmes kuriančio kino, apie kurį tiesiog negalėtum nerašyti. Taip pat labai svarbu, kad kino kūrėjai ir kritikai susitiktų, diskutuotų, iškeltų problemas ir nebijotų pasakyti savo nuomonės. Tokie susitikimai, diskusijos tobulins kritišką mąstymą, analizavimą, nuomonės pateikimą ir tai greičiausiai taps gerų kino apžvalgų kibirkštimi.
