Gandai apie leidyklų mirtį yra smarkiai perdėti. Daugelis mano, kad sunkiausia jau praeityje, ir šiais metais tikisi augti.
Per mėnesį Lietuvoje išleidžiama maždaug 250 naujų lietuvių ir užsienio autorių knygų. Iš jų tik penktadalis gali sulaukti didesnės sėkmės. Likusiųjų tiražai lieka gulėti sandėliuose ir iš ten gali iškeliauti tik per išpardavimus, gerokai sumažinus jų kainą. Bet kuo mažesnis tiražas, tuo didesnės vienai knygai tenkančios sąnaudos ir tuo didesnė galutinė knygos kaina.
Laikai, kai lietuviškų knygų tiražai siekė po keliolika tūkstančių egzempliorių, baigėsi kartu su XX a. Šiandien standartinis knygos tiražas siekia apie 1,5 tūkst. egzempliorių, išskirtinėmis galima vadinti tas, kurių parduodama 3–4 tūkst. kopijų. O tikrais fenomenais tampa knygos, sugebėjusios įveikti penkių skaitmenų ribą. Bet tokių per pastaruosius ketverius metus buvo vos kelios, pavyzdžiui, prezidento Valdo Adamkaus atsiminimai „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“ ir Kristinos Sabaliauskaitės romanas „Silva Rerum“. Šiais metais į šį sąrašą greičiausiai pateks ir E. L. James bestseleris „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“.
Tokius iš pirmo žvilgsnio kuklius knygų tiražus nulemia ne vien didelė leidėjų konkurencija. Žmones sudominti nauja knyga tampa vis sunkiau, nes dėmesį (kaip ir pinigus) jie nukreipia į skaitmeninėmis technologijomis paremtas sritis. Knyga kaip laisvalaikio leidimo būdas konkuruoja su interneto portalais, elektroniniais leidiniais, socialiniais tinklais, žaidimais ir kitu skaitmeniniu turiniu.
Leidėjams didžiausią nerimą kelia tendencija, kad prastėja jaunosios kartos skaitymo įgūdžiai. Praėjusiais metais paskelbtas tyrimas „Programme For International Student Assessment“ parodė, kad Lietuvos mokinių skaitymo gebėjimų rezultatų vidurkis buvo 2 balais žemesnis už 2006 m. atlikto panašaus tyrimo rezultatus. Daugiau kaip 40 proc. apklaustų moksleivių teigė skaitantys tik tada, kai reikia surasti kokios nors informacijos ar kai tai privalo daryti. Ketvirtadalis nurodė, kad skaitymas yra tik laiko švaistymas.
Į naudą leidėjams neišėjo ir mokesčių politikos pokyčiai 2008–2009 m. sandūroje bei sumenkusi valstybės parama naujoms knygoms leisti, sumažintas bibliotekų finansavimas. Prieš gerą dešimtmetį buvo nutarta 2009–2013 m. šalies bibliotekoms skirti po 11–13 mln. litų kasmet, bet ekonomikos krizė privertė peržiūrėti finansavimą ir minėtas lėšas sumažinti dviem trečdaliais. Anksčiau leidykla galėjo tikėtis bent kelis šimtus kopijų parduoti šalies bibliotekoms, o pastaraisiais metais šios pajėgia įsigyti vos keliolika išleidžiamos knygos egzempliorių. Tai itin pajuto mažesnieji leidėjai.
Akcentuojama ir dar viena problema – knygų piratavimas. Nelegaliu turiniu besidalijančiose svetainėse dažnai galima rasti skaitmeninių populiaresnių knygų kopijų, o paplitusios skaitmeninio turinio vagystės iš dalies atbaido leidėjus nuo bandymų keisti popierinę knygą į skaitmeninę ir taip bandyti sumažinti leidybos sąnaudas bei leidinių kainas.
Nepaisant išvardytų nepalankių veiksnių, leidybos sektoriaus padėtis nėra tokia prasta, o daugeliui leidėjų pavyksta rasti išgyvenimo receptų.
Skirtingo dydžio žaidėjai
Ekonomikos recesija leidėjų gretas praretino tik nesmarkiai. Kreditų biuro „Creditinfo“ duomenimis, per pastaruoius ketverius metus kasmet bankrutuodavo po keliolika šios srities įmonių. Tačiau leidėjų gretos išlieka gana gausios – šia veikla užsiimančių įmonių šalyje priskaičiuojama daugiau kaip 600.
„Pastaruosius trejus metus pajamų ir pelningumo rodikliai leidybos srityje prastėjo, tačiau bankrotų statistikoje tai neatsispindėjo, todėl nėra pagrindo teigti, kad padėtis šiame sektoriuje itin bloga“, – komentavo „Creditinfo“ kredito rizikos vadovė Alina Buemann.
Visas šalyje veikiančias leidyklas pagal jų dydį galima suskirstyti į tris grupes. Mažiausi leidėjai per metus išleidžia apie 10 knygų, tai dažniausiai vieno žmogaus biuras su keliais iš šalies samdomais pagalbininkais. Vidutinio dydžio leidyklos per metus išleidžia apie keliasdešimt naujų knygų, o didžiausios išleidžiamų knygų pavadinimus skaičiuoja šimtais.
Bet išleistų knygų skaičius visiškai neatspindi finansinių rezultatų. Viena keliais tūkstančiais kopijų parduota knyga gali atnešti apčiuopiamą pelną, o dešimt ne itin nusisekusių knygų vos atpirks spausdinimo sąnaudas. Bendra taisyklė šioje srityje tokia – norint, kad atsipirktų knygos spausdinimo sąnaudos, reikia parduoti bent pusę vidutinio tiražo, t. y. 600–700 egzempliorių. Viskas, kas parduodama daugiau, jau yra leidėjo uždarbis.
Siekiant sudurti galą su galu vidutinio dydžio leidyklai per mėnesį reikia išleisti bent dvi gerai parduodamas knygas. Bet nuspėti, kokia knyga turės paklausą, ir yra sunkiausia užduotis. „Leidėjas turi labai gerai žinoti, kokios knygos skaitytojams yra reikalingos, o ne tik madingos. Lietuvoje jis turi ieškoti naujų talentų. Drąsiai galima sakyti, kad sėkmės sulaukiantis leidėjas turi šeštąjį jausmą. Taip pat išmanyti rinkodarą – kaip ir kokiais kanalais išpopuliarinti knygą, kad ji pasiektų būtent tuos skaitytojus, kuriems gali būti įdomi“, – kalbėjo Lietuvos leidėjų asociacijos direktorė Aida Dobkevičiūtė-Džiovėnienė.
Panagrinėjus atskirų leidyklų taktikas galima pastebėti, kad vienos jų seka tendencijas užsienyje ir bando tenykščių bestselerių sėkmę pakartoti Lietuvoje, kitos leidžia su pasaulio įvykiais ar populiariais debiutavusiais filmais susijusias knygas, trečios – pigius vienkartinius šabloninius romaniūkščius. Dar viena patraukli niša yra knygos vaikams, kurias išleisti kainuoja pigiau, o parduoti tam tikrais atvejais yra paprasčiau. Tad skirtingi leidėjai ieško vis kitokių sėkmės receptų arba jų jau yra atradę.
Tikisi geresnių metų
Įmonių grupei „AL holdingas“, jungiančiai leidyklas „Alma littera“ ir „Šviesa“, knygynų tinklą „Pegasas“, praėję metai pagal pardavimo rezultatus buvo tokie pat kaip ir 2011-ieji. Tik, pasak „AL holdingo“ generalinio direktoriaus Gintauto Mažeikos, darbo norint pasiekti tuos pačius rezultatus reikėjo įdėti kur kas daugiau. „Pirkėjų srautai toliau mažėjo, ypač tai buvo matyti paskutinį praėjusių metų ketvirtį. Tačiau į 2013-uosius žiūrime optimistiškai, juk rinka negali trauktis iki nulio“, – kalbėjo G. Mažeika ir pridūrė besitikintis, kad šiais metais grupės pajamos paaugs 11 proc.
Siekiant padidinti įmonių grupės pelningumo rodiklį, nuo praėjusių metų „Pegaso“ knygynuose atsirado naujos kategorijos prekių – lavinamųjų žaislų ir žaidimų, kanceliarinių prekių, dovanų. Praėjusiais metais šios prekės sudarė 9 proc. visos knygynų apyvartos, šiais metais laukiama, kad jų pardavimo dalis ūgtels iki 15 proc. Be to, praėjusių metų pabaigoje „Alma littera“ atidarė internetinę knygų parduotuvę ir ėmėsi aktyvios prekybos elektroninėmis knygomis.
G. Mažeika nesitiki, kad tokie žingsniai galėtų sukelti revoliuciją, juos veikiau laiko papildomu pajamų šaltiniu prie pagrindinės veiklos. Kalbant apie ją, „Alma littera“ per metus išleidžia daugiau kaip 300 naujų knygų. Šių metų pradžia leidyklai prasidėjo sėkmingai – minėtosios E. L. James romanas „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ turėtų viršyti keliolikos tūkstančių kopijų skaičių.
Vienas sunkiausių uždavinių yra valdyti neišparduotą knygų tiražą, t. y. kaip išvengti, kad knygos nepavirstų paprasčiausia makulatūra. Pasak G. Mažeikos, su šia problema susiduria beveik kiekvienas leidėjas, o gebėjimas ją išspręsti smarkiai nulemia pelningumo rezultatus.
Atradę nišų
Pastaraisiais metais apsukas didinusios ir šiuo metu daugiau kaip 100 naujų knygų per metus galinčios pasigirti leidyklos „Baltos lankos“ generalinis direktorius Saulius Žukas, kalbėdamas apie knygų leidybos verslą, teigė išliekantis atsargiu optimistu: „Mūsų leidyklos rezultatai gerėjo ir praėjusiais, ir ankstesniais metais. Vis dėlto norint pasiekti tą patį rezultatą, koks buvo 2008 m., šiandien reikia dvigubai didesnio įdirbio.“
Jo žodžiais tariant, leidykla laikosi ant trijų banginių: bestseleriais tapusių K. Sabaliauskaitės romanų, literatūros vadovėlių 11–12 klasėms ir įdirbį turinčios komandos. „Kažkada pakakdavo išleisti gerą knygą, ją padėti lentynoje ir jos pardavimas buvo garantuotas. Šiandien reikia nemažai rinkodaros priemonių, kainų akcijų ir kitų dalykų“, – patirtimi dalijosi S. Žukas.
Knygos kokybė, pasak jo, toli gražu nėra pagrindinis jos sėkmingo pardavimo rodiklis. Per praėjusius metus šeši verstiniai „Baltų lankų“ išleisti romanai yra patekę į geriausių knygų sąrašą, tačiau, pašnekovo teigimu, didesnė jų dalis yra menkai perkama.
Į knygų leidybos ir prekybos verslą – leidyklą „Metodika“ ir kelis knygynus „Sofoklis“ – prieš daugiau kaip metus investavęs verslininkas Ignas Staškevičius teigė, kad šis jo žingsnis pasiteisino. Tiesa, pašnekovas patikslino, kad tai buvo netradicinė investicija, nes knygos ir skaitymas yra jo pomėgis, todėl kokybiškų knygų leidykla ir knygynas leido įgyvendinti tam tikrą misiją.
Apie veiklos siekius paklausta „Metodikos“ vadovė Eva Sokolovskytė kalbėjo, kad leidykla siekia atrinkti ir pateikti įdomias grožinės, negrožinės ir vaikų literatūros knygas. Praėjusių metų antroje pusėje leidykla ėmėsi nišinių leidybos projektų. „Tai knygos vertingų knygų mylėtojo bibliotekai, t. y. skaitytojams, vertinantiems ypatingus kūrinius, kurių apipavidalinimui ir poligrafijos kokybei skiriama daug dėmesio“, – apie veiklos nišą pasakojo E. Sokolovskytė.
Išgyvenimo misija
Pomėgio įkaite save linkusi vadinti „Apostrofos“ direktorė Giedrė Kadžiulytė. Apie 10–12 knygų, dažniausiai akademinio pobūdžio, per metus išleidžiančios leidyklos vadovė sakė, kad knygų leidyba yra virtusi jos gyvenimo būdu, o ne pragyvenimo šaltiniu. G. Kadžiulytei pačiai tenka tiesiogiai dalyvauti kiekvienos knygos išleidimo procese nuo pradžių iki pabaigos, jos biuras yra jos namai, o jos laisvalaikis – tekstų redagavimas.
G. Kadžiulytės teigimu, daugiau optimizmo knygų leidybos srityje buvo galima įžvelgti prieš 2008 m., kai knygų tiražai po truputį didėjo, žmonės joms buvo linkę skirti daugiau pinigų. Pastaruosius ketverius metus tiražai ir knygų perkamumas traukiasi, leidybos sąnaudos didėja, o pačios knygos brangsta.
„Yra riba, kai tiražas sumažėja tiek, o knygos kaina tampa tokia, kad jos niekas neįstengia įpirkti“, – pabrėžė G. Kadžiulytė. Jos nuomone, mažųjų leidyklų ateitis priklauso nuo valstybės rėmimo politikos ir to, ar bus finansuojama solidesnės kategorijos knygų leidyba.
Pašnekovės teigimu, rimtos akademinės knygos niekada savo populiarumu negalėjo lygintis su grožinės literatūros skaitalais, šiandien jomis sudominti potencialius skaitytojus dar sunkiau. Be to, mažų leidėjų galimybės skirti lėšų knygos reklamai dažnai yra ribotos, todėl viskas priklauso nuo platintojų pastangų parduoti atitinkamą knygą. Bet šie, G. Kadžiulytės teigimu, tam ne visada skiria pakankamai dėmesio, o kartais net pamiršta pasirūpinti, kad išpirkus knygas ištuštėjusios lentynos būtų užpildytos kuo greičiau.
