Ar įmanoma pragyventi iš kūrybos? Nacionalinės premijos laureato D. Kajoko patirtis.
Nacionalinės premijos laureatas, poetas ir eseistas Donaldas Kajokas vienus metus gyvena tik iš to, ką uždirba iš knygų. Pasiteiravus, kaip iš to įmanoma pragyventi, jis buvo lakoniškas: „Neįmanoma.“ Paprašytas paaiškino: „Jei nebūtų likę tik keleri metai iki pensijos, tikrai nebūčiau tam pasiryžęs.“
D. Kajokas žino tik dar vieną kitą kolegą, bandantį išgyventi vien iš knygų rašymo ir jų leidimo. Tačiau net ir parašius bei pardavus kelis sėkmės sulaukusius romanus po kurio laiko skaitytojų ir leidyklų dėmesys tam pačiam autoriui išblėsta.
Skaitomiausias literatūros žanras Lietuvoje yra romanai, tad ir atlygiai už tai didesni. Atskira kalba yra poezija, kuria domisi tik saujelė skaitytojų. Už novelistiką pas mus taip pat mokamas skurdokas honoraras, o ką ir kalbėti, kad naujų novelių knygų pasirodo labai retai. Paklaustas konkrečių skaičių D. Kajokas pažėrė palyginimų: už romaną gali gauti „vargingai padorų“ 20 tūkst. litų atlygį, o už poezijos knygelę, kad ir rašytą penkerius ar daugiau metų, tegali džiaugtis gavęs tūkstantį ar kelis tūkstančius litų. Kartais tenka pasitenkinti ir skaičiumi su dviem nuliais.
Yra ir dar žemesnis atlygio už kūrybą lygmuo, jo honorarus subtiliai galima pavadinti niekiniais. Jauni ir nežinomi rašytojai, dažniausiai poetai, kartais išgirsta, kad atlygio apskritai gali nesitikėti. Geriausiu atveju jiems bus sumokėta knygomis.
Sekantiems lietuvių literatūros naujienas gali dilgtelėti nelabai kilni mintis, kad dauguma poetų, staiga „atsiverčiančių“ į prozą, galbūt tai daro ne vien iš pašaukimo. D. Kajokas apie tai štai ką sako: „Manau, tikras rašytojas retai kada apie komercinius dalykus galvoja, nes vis tiek gyvena iš kitų veiklų. Tad gal tai tik nesąmoningas linkimas iš poezijos į prozą.“
Į kai kuriuos klausimus atsako finansinė leidyklų būklė. „Tvirtai ant kojų stovinčios leidyklos gali sau leisti prabangą išleisti gero autoriaus gerą knygą, nors ir žino, kad ji nebus paklausi. Jiems tai prestižo reikalas“, – pabrėžė rašytojas.
Geros rinkodaros svarba
Verslesni rašytojai vis ieško būdų, kaip tapti labiau matomiems (ir labiau skaitomiems). Vienas populiariausių būdų – Vilniaus knygų mugė, kasmet paskatinanti jei ne skaityti, tai bent jau pirkti knygas. Didysis Lietuvos knygų renginys, pasak D. Kajoko, tarsi spalvinga reklaminė afiša. Apie jos dalyvius sukrunta rašyti žiniasklaida, tad reklaminis vilkelis įsisuka lengviau. Vis dėlto pašnekovas pabrėžė, kad rašytojai savo kūrinius rašo ne mugėje, o vienumoje, tad kūrybiniame procese vargu ar galvoja apie tiražą. „Kalbu apie tikrus rašytojus“, – patikslino 1999 m. Nacionalinės premijos laureatas.
Dar vienas veiksmingas būdas paskleisti žinią apie rašytoją ir jo kūrinį – įvairūs literatūros apdovanojimai. Jie, kaip ir Knygų mugė, paskatina žmones atkreipti dėmesį, pasitikėti ekspertų nuomone ar pasigirti, kad aš irgi skaičiau Kūrybiškiausią metų knygą.
D. Kajokui praėję metai buvo dosnūs ir atnešė ne vieną naują titulą ar apdovanojimą. Pernai išleistoms dviem jo knygoms – poezijos rinkiniui „Kurčiam asiliukui“ ir romanui „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ – dėmesio netrūksta. Poezijos knygos beveik išpirktos, o romanas jau laukia antrojo leidimo.
Rašytojas įsitikinęs, kad literatūros srityje taip pat veikia rinkodaros dėsniai. Esą tereikia didelės sumos pinigų bei gero vadybininko ir kelis Lietuvos rašytojus tikrai būtų galima priartinti prie Nobelio premijos ar net iki pat jos – talento lietuviams netrūksta, bet komercinių dalykų išmanymas ir finansiniai ištekliai jų polėkius gerokai apriboja. „Su tokia maža kalba, kaip lietuvių, tam reikėtų daug darbo ir finansinių išteklių, bet keli rašytojai tikrai galėtų pretenduoti į pasaulinius apdovanojimus. Žinoma, su pačių geriausių vertėjų pagalba, gera vadyba, reklama, viešaisiais ryšiais. Kokybės jiems pakaktų“, – galima lietuvių sėkme neabejojo D. Kajokas.
Ne kartą premijuotas
D. Kajokas debiutavo 1980 m. eilėraščių knyga „Žeme kaip viršūnėmis“.
1989–2012 m. dirbo kultūros ir meno žurnale „Nemunas“.
1992 m. apdovanotas Jotvingių premija.
1995 m. paskelbtas Poezijos pavasario laureatu už knygą „Drabužėliais baltais“.
1998 m. gavo Lietuvos rašytojų sąjungos premiją už poezijos rinktinę „Meditacijos“.
1999 m. paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija.
2006 m. įteikta „Vieno lito“ premija už rinktinę „Karvedys pavargo nugalėti“.
2012 m. apdovanotas už kūrybiškiausią 2011-ųjų metų knygą – eilėraščių rinktinę „Kurčiam asiliukui“.
2012 m. paskelbtas įsimintiniausiu Kauno menininku – už romaną „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“.
