Apie skaitymo kultūrą ir papročius, su kuriais teko susidurti tris mėnesius gyvenant gražiame, vandenų ir kalnų apsuptame, lietaus dažnai merkiamame ir, sakoma, visiškai neamerikietiškame Sietle.
Vienas pirmųjų mano „išėjimų į žmones“ šiame mieste buvo apsilankymas Sietlo lietuvių bendruomenės, kuriai vadovauja Rimas Mikšys, knygų klube (angl. „book club“). Nors apie knygų klubus ir jų veiklą teko girdėti ir netgi matyti (žinoma, angliškuose serialuose „Mis Marpl“ (angl. „Miss Marpl“) ar „Midsomerio žmogžudystės“ (angl. „Midsomer Murders“), tačiau apsilankyti neteko, todėl viskas buvo nauja, nuostabu ir nepažinta.
Pagrindinė knygų klubo idėja – susitikti kartą per mėnesį ir aptarti iš anksto susitartą perskaityti knygą (dažniausiai teminis diskusinis klausimas pateikiamas susitikimo pradžioje). Visi, su kuriais tą vakarą susipažinau knygų klube, pripažino, kad Amerikoje tokie skaitytojų susibūrimai labai populiarūs, jie vyksta ir viešų institucijų, pvz., bibliotekų, ir privačių asmenų iniciatyva, todėl neretai žmonės priklauso net keliems knygų klubams. O jų irgi būna įvairiausių – tam tikro žanro, tautos, rašytojo ar netgi vienos knygos (tarkime, Jameso Joyce’o romano „Finegano šermenys“ (angl. „Finnegans Wake“).
Sietlo lietuvių bendruomenės knygų klubas renkasi beveik kiekvieno mėnesio, išskyrus gruodį ir vasarą, paskutinį trečiadienį Donnos ir Rimo Mikšių namuose. Būtent juose ir kilo idėja organizuoti tokius susitikimus. Įkurti knygų klubą D. Mikšį paakino noras padiskutuoti apie tuo metu pasirodžiusį skandalingą ir neteisingai Lietuvą vaizduojantį Jonathano Franzeno romaną „Pataisos“ (angl. „The Corrections“). Tada pirmajame knygų klubo susitikime dalyvavo ir tuometis Lietuvos ambasadorius JAV Vygaudas Ušackas.
Per 11 metų tokie susibūrimai tapo gražia tradicija ir, kaip pati patyriau, iš tiesų laukiamu vakaru, kurio metu smagu susitikti ir pabendrauti su įdomiais žmonėmis. Sietliškojo knygų klubo branduolį sudaro apie 30 žmonių (bent jau tiek gauna informaciją apie susitikimus ir pan.), tačiau visi jie retai susirenka.
Dažniausiai dalyvauja apie dešimt žmonių, tarp kurių yra garsi literatūrologė Violeta Kelertienė, rašytojos Žemaitės proanūkė Marytė Račys, Lietuvos garbės konsulas JAV Vytautas Lapatinskas, buvusi Vašingtono valstijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Irena Blekys.
Kaip teigė klubo „spiritus movens“ R. Mikšys, nariai gali siūlyti skaityti bet kokias knygas, tačiau 75 proc. visų variantų dažniausiai būna susiję su Lietuva, Latvija ir Estija. Lapkričio mėnesio susitikime buvo kalbamasi ir net aršiai diskutuojama (tikrai paliko pavydu tokios demokratiškos laisvės reikšti savo nuomonę) apie Jeilio universiteto profesoriaus Timothy Snyderio knygą „Tautų rekonstrukcija: Lenkija, Ukraina, Lietuva, Baltarusija, 1569–1999“ (angl. „The Reconstruction of Nations: Poland, Ukraine, Lithuania, Belarus, 1569–1999“).
Artimiausiu metu bus skaitoma profesorės V. Kelertienės pasiūlyta Laimos Vincės knyga „Gyvatė degtinės butelyje: gyvenimas posovietinėje Lietuvoje praėjus 20 metų po komunizmo žlugimo“ (angl. „The Snake in the Vodka Bottle: Life Stories from Post-Soviet Lithuania Twenty Years after the Collapse of Communism“), kurios tekstuose pasakojama apie Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetį ir jos aktualijas, nežinomas didžiajai daliai knygų klubo narių. Knygos skaitomos angliškos, diskusijos irgi vyksta angliškai, nes kai kurie knygų klubo nariai nėra lietuviai: šią veiklą pradėjusi ir vėliau vyrui perleidusi D. Mikšys – amerikietė, Božena ir Leszekas Chudzińskiai – lenkai, mane itin nustebinę akivaizdžiomis pastangomis tapatintis su lietuvių bendruomene (juk tai taip neįprasta, ar ne?!) Tačiau prieš susitikimus ir po jų Mikšių namuose dažnai skamba ir lietuvių kalba. Neretai čia užsuka ir autoriai – sausį klube viešėjo Laimonas Briedis, knygos „Vilnius: klajūnų miestas“ (angl. „Vilnius: City of Strangers“) autorius.
Tokia trumpa, reportažinė knygų klubo patyrimo dalis. Turiu prisipažinti, kad pirmąkart į jį važiuodama neturėjau jokių išankstinių vizijų ar nuostatų, tačiau tai, ką pamačiau, kaip šiltai buvau sutikta žmonių, leido suprasti, kad Lietuvoje tokio dalyko man neteko patirti. Dėl to kalta, žinoma, mano profesija ir jos modeliuojamas draugų ratas, kuriame visi nuolat profesiškai „įsikinkę“ ką nors skaityti ir apie tuos skaitinius „raportuoti“ vieni kitiems. Tačiau tikrai neteko girdėti, kad skirtingų profesijų žmonės sąmoningai susitiktų kartą per mėnesį aptarti tam tikros knygos. Ginkdie, nesiimu tvirtinti, kad Lietuvoje nėra knygų klubų (minty, žinoma, neturiu elektroninio knygyno „Knygų klubas“) – noriu tikėti, kad jų yra ar bent jau mėgina kurtis (internete yra skelbimų, kviečiančių į knygų klubų susitikimus).
Tuos kelis rudens vakarus, sėdėdama Mikšių svetainėje, klausydama įdomių diskusijų, gerdama arbatą su pienu iš klasikinio angliško puodelio, jaučiausi taip, lyg iš angliškų filmų pažinta knygų klubo aplinka būtų įsigyvendinusi čia ir dabar preciziškai tiksliai: krėslai, pagalvėlės, sausainukai, pyragai, arbata, kava, vynas, malonūs žmonės, prasmingos diskusijos, knygos…
Po paskutinio mano lankyto knygų klubo susitikimo Sietle D. Mikšys paklausė, ar grįžusi į Lietuvą įkursiu knygų klubą. Tada nusišypsojau, bet dabar svarstau: kodėl gi ne, „why not“?
