Šiais metais lietuviai turi būti pasirengę „didelės užsienio valstybės“ provokacijoms.
Nuvilnijus Rolando Pakso apkaltai, 2005 m., Rusijos ambasadorius Lietuvoje Borisas Cepovas pareiškė, kad Lietuva – skandalistų sambūris. Kuo šis garsus Rusijos diplomato teiginys aktualus šiandien? Panašių kaimynės aukščiausių vadovų pareiškimų galima laukti ir šiais Lietuvai itin reikšmingais pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai metais. Informacinės atakos prieš mūsų šalį visus metus, ypač nuo liepos 1 d., žada būti kaip niekada intensyvios.
Visais frontais
Apie informacinius karus, nukreiptus prieš Lietuvą, parašyta ne viena monografija ir disertacija. Šias grėsmes ir posovietinėms erdvėms, ir Vakarų šalims pabrėžia užsienio ekspertai. „Rusijai naudinga demoralizuoti Vakarų šalis, sėti abejonę dėl ES ir NATO ateities, efektyvumo“, – sausį Trakuose vykusiame „Sniego susitikime“ teigė Džeimstauno fondo analitikas Vladimiras Sokoras.
Informacinis karas vyksta visą Nepriklausomybės laikotarpį – jis tai suintensyvėja, tai šiek tiek aprimsta. Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai bus tas laikas, kai šis karas vyks visais įmanomais frontais, ir jau žinomais, ir visiškai naujais.
„Pats pirmininkavimo procesas susijęs su viešu reprezentavimu, tad ir su informacija bei komunikacija. Tai bus didžiulė Lietuvai dar nematyta komunikacijos kampanija, susijusi su daugybe rizikos veiksnių. Akivaizdu, kad mūsų oponentai pasistengs pasinaudoti visomis informacinėmis spragomis, jei tik tokių atsiras“, – įsitikinęs Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas, informacinių karų ekspertas Nerijus Maliukevičius.
Kalbėdamas apie galimas grėsmes jis išskyrė savaimines, kylančias dėl paties pirmininkavimo iššūkių, ir išorines, susijusias su Rusijos veikla.
„Brėžiant analogijas, mūsų nesugebėjimą valdyti informacinių srautų geriausiai parodo atominės elektrinės statybos. Šis projektas įstrigo pirmiausia dėl to, kad strategiškai nepažiūrėta į komunikacinį ir informacinį jo foną. Rusija niekada nedaro tokios klaidos. Todėl mūsų pirmininkavimo sėkmė smarkiai priklausys nuo komunikacijos srauto valdymo“, – pabrėžė politologas.
Užsienio reikalų ministerija IQ patikino, kad per ligšiolinius renginius ir forumus kaupta patirtis bei komunikacijos pranašumų bei trūkumų analizė leis sėkmingai atlaikyti laukiantį iššūkį. Kita vertus, tai tebus viena medalio pusė. Specialistai pabrėžia, kad pirmininkaujant bus iškelti seni ir formuojami nauji skauduliai.
Istorijos nesuklastosi?
Dabartinės Rusijos ideologai, neseniai paskelbę apie „švelniosios galios“ politikos įgyvendinimą buvusioje sovietinėje erdvėje, iki šiol tebėra įsitikinę, kad Lietuva ir kitos Baltijos valstybės išlieka Rusijos įtakos ir interesų erdvė.
„Mūsų savarankiškumas Rusijos politiniam elitui yra tikra rakštis. Siekiai diskredituoti Lietuvos savarankiškumą, valstybingumą, europietiškumą šiais metais bus labai dažni ir aštrūs, ypač žinant Rusijos sugebėjimą naudotis panašiais tarptautiniais forumais“, – pabrėžė N. Maliukevičius.
Artėjant pirmininkavimui ir jam prasidėjus, viešojoje erdvėje padažnės pačių įvairiausių išpuolių prieš Lietuvą ir jos istoriją. Šalies informacinę erdvę pastaruosius kelerius metus nagrinėjantys Lietuvos kariuomenės specialistai pastebėjo, kad mūsų valstybei diskredituoti dažniausiai pasirenkamos kelios opiausios temos ir istorijos datos.
Šie nuolat eskaluojami skauduliai – 1939 m. įvykiai (Lietuvos okupacijos fakto neigimas), 1941 m. sukilimas, holokaustas, pokario rezistencija (partizanai – plėšikai ir žmogžudžiai), 1991 m. sausio įvykiai (Algirdo Paleckio propaguojamas teiginys „savi šaudė į savus“).
Be to, tampa įprasta, kad artėjant mūsų šaliai svarbiems įvykiams pradedami kelti tautinių mažumų klausimai, tradiciškai paaštrėja Lietuvos ir Lenkijos santykiai. Neatmestina galimybė, kad šią vasarą atsiras ir naujų, dar ne taip gerai žinomų temų, nes pirmininkavimo laikotarpiu Lietuvai teks su Rusija palaikyti santykius ES vardu. Visus šiuos opius klausimus bus siekiama transliuoti Rusijos, Lietuvos ir visos ES informacinėje erdvėje.
Kaip visa tai vyksta? Kaip į viešąją erdvę vis sugrįžta šie skauduliai? Schema nelabai sudėtinga: dažniausiai prisidengdami nekaltu įvykiu, renginiu ar konferencija savo nuomonę išsako oficialūs ar pusiau oficialūs Kremliaus atstovai ir ideologai. Arba dar paprasčiau – į Lietuvos žiniasklaidą atkeliauja Rusijos naujienų portaluose ir kitose žiniasklaidos priemonėse išspausdinti interviu ar straipsniai.
Vėliau viskas veikia sniego gniūžtės principu – vertinimai, tolesnės publikacijos, diskusijos. Ir, žinoma, interneto komentarai. Lietuvos kariuomenės atstovai atliko ne vieną tyrimą, susijusį su Lietuvos kariuomenės ar NATO pajėgų tema, ir „demaskavo“ komentatorius – ne sykį paaiškėjo, kad didžiąją dalį neigiamų (nukreiptų prieš Lietuvą, kariuomenę, NATO ar pan.) komentarų rašo tie patys vartotojai ir net nesivargina keisti IP adresų. Be to, tų pačių komentarų nuolat pasirodo keliuose iš eilės naujienų portaluose ir prie panašių naujienų praėjus pusmečiui ar net metams.
„Mūsų manymu, visa tai yra suplanuoti ir koordinuojami veiksmai, o patys metodai iš esmės nepasikeitę nuo Sovietų Sąjungos laikų, jų pagrindas – psichologinių operacijų taikymo principai“, – IQ teigė pavardės nenorėjęs minėti Lietuvos kariuomenės atstovas.
Pirmininkavimas – kaip galimybė
Informacinių karų dalyviai mokslinėje literatūroje kartais skirstomi į aktyvius ir pasyvius. Lietuvoje šiais metais tikrai padaugės aktyvių dalyvių veiksmų, tačiau pasyvūs galime tapti kiekvienas iš mūsų, paveikti iš išorės peršamo informacinio fono.
„Galima pabrėžti, jog mes patys iš anksto kalbame, kad mums kas nors nepavyks, kad pirmininkavimas bus nesėkmingas. Tai taip pat yra per ilgą laiką suformuota nuomonė apie save, apie Lietuvą. Todėl svarbiausia užduotis – informuoti visuomenę ir partnerius, kad sulauksime informacinio puolimo. Jei žmonės žinos, kad tam tikros temos gali būti rutuliojamos, eskaluojamos, tada jie galės visai kitaip vertinti gaunamas žinias, jas iškoduoti ir suprasti, kad tai yra tik dar viena psichologinė operacija“, – pabrėžė Lietuvos kariuomenės atstovas.
Kaip kovoti informacinio karo frontuose, Lietuva pavyzdį galėtų imti iš Estijos. 2007 m. per vadinamąją bronzinio kario epopėją susidūrusi su labai agresyviomis informacinėmis (taip pat kibernetinėmis, ekonominėmis ir diplomatinėmis) atakomis, šalis kaimynė įsteigė specialią darbo grupę, kuri nuolat vertina informacinę erdvę ir kylančius iššūkius.
Vasarą Estijoje susitikę Baltijos šalių gynybos ministrai taip pat kalbėjo apie „didelės užsienio valstybės“ informacinę veiklą ir aptarė būtinybę imtis bendrų veiksmų.
„Estija buvo priversta reaguoti į jau įvykusį faktą, o mūsų pirmininkavimas dar neprasidėjo ir tai galėtų būti gera galimybė. Dar nevėlu būtų pradėti derinti visus valstybės institucijų ir akademinės visuomenės atstovų veiksmus, imtis prevencinių veiksmų“, – sakė Lietuvos kariuomenės atstovas.
Kad ir kaip šalis būtų pasirengusi, informacinis karas prieš Lietuvą vis tiek vyks. Klausimas lieka kitas – ar vis labiau šią grėsmę suprantančioje valstybėje informacinės bombos gali pridaryti nepataisomų nuostolių, kiek šios bombos turės įtakos mūsų partneriams ir sąjungininkams?
VSD įvardijo grėsmes
Vasarą pirmą kartą viešą savo veiklos ataskaitą pristatęs Valstybės saugumo departamentas (VSD) taip pat nemažai dėmesio skyrė informacinėms grėsmėms.
„Lietuvai ir kitoms Baltijos valstybėms nepalankaus informacinio fono strategais laikytini trečiųjų šalių užsienio politiką formuojantys subjektai ir su jais susiję mokslinių tyrimų centrai, nevyriausybinės organizacijos, informacinės agentūros. Į šį procesą įsitraukia ir užsienio šalių žvalgybos bei saugumo tarnybos. Informacines kampanijas už atlygį vykdo kai kurios Lietuvoje veikiančios žiniasklaidos priemonės, nevyriausybinės organizacijos ir judėjimai. Šių vykdytojų veikla koordinuojama per Lietuvoje veikiančias užsienio valstybių ambasadas“, – rašoma VSD veiklos apžvalgoje.
Svarbiausios tokios priešiškos veiklos kryptys, anot VSD, yra šios: 1) siekis konsoliduoti tautines mažumas, skatinti jų lojalumą trečiosioms šalims ir mažinti integraciją į Lietuvos visuomenę;
2) formuoti nuomonę apie Lietuvos energetinės priklausomybės nuo trečiųjų šalių neišvengiamumą; 3) kurstyti etninę, religinę, politinę nesantaiką; 4) įgyvendinti Lietuvai priešišką istorijos politiką; 5) kurti ir skatinti nepasitikėjimą Lietuvos demokratine politine sistema; 6) diskredituoti Lietuvos užsienio bei vidaus politiką ir skatinti visuomenės priešiškumą NATO bei ES.
