Metai iki Sočio

2014 m. žiemos olimpinėse žaidynėse mūsų delegacija ir vėl nebus gausi, bet stebėti lietuvių startus turėtų būti įdomiau nei Vankuveryje.

Lietuvos čiuožimo federacija antrą kartą iš eilės užlipo ant to paties grėblio. Remdamasi šalies įstatymais prezidentė Dalia Grybauskaitė nesuteikė Lietuvos pilietybės amerikietei ledo šokėjai Isabellai Tobias. Lygiai taip pat nutiko ir artėjant 2010-ųjų Vankuverio olimpinėms žaidynėms, kai išimties tvarka prašomos pilietybės negavo kita amerikietė Deivido Stagniūno partnerė – šokėja Katherine Copely. Kadangi pilietybės suteikimo tvarkos įstatymų bazė išliko nepakitusi, šiemet tikėtis kitokio D. Grybauskaitės sprendimo buvo daugiau nei naivu. Kaip ir apeliuoti į šalies vadovės sąžinę.

Žinoma, apmaudu, kad talentingas lietuvis ir vėl negalės apsivilkti olimpinės rinktinės aprangos, tačiau nesibaigiančios pilietybės maldavimo istorijos ir pasakos apie verkiančias užsienietes visuomenei jau baigia nusibosti. Akivaizdu, kad reikia ieškoti kitų išeičių ir kumščiais mojuoti ne po pralaimėto „mūšio“, kurio baigtis iš anksto nulemta.

Rūtų meilutyčių neatsirado

Nors D. Stagniūnas Vankuverio olimpiadoje ir nedalyvavo, jo pavardė vykstant žaidynėms žiniasklaidoje buvo linksniuojama ne rečiau nei Kanadoje Lietuvos garbę iš tikrųjų gynusių sportininkų. Priežastis paprasta – rūtų meilutyčių su slidėmis ar pačiūžomis neatsirado. Kadangi lietuvių aistra nugalėti kur kas didesnė nei sportuoti, didelių progų džiūgauti, stebint kitame pasaulio krašte vykstančių varžybų transliacijas, nebuvo.

Sėkmė nusigręžė nuo biatlonininkės Dianos Rasimovičiūtės, o likusieji pasirodė „pagal galimybes“ arba prasčiau. Iššokti aukščiau bambos buvo pavykę tik slidininkui Mantui Stroliai, kuris komandinio sprinto pusfinalyje dalelę distancijos šliuožė pirmas. Deja, šis laikinas stebuklas tetruko kelias minutes ir tolesniems žygiams lietuvio neįkvėpė (tų pačių metų rudenį 24-erių sportininkas baigė profesionalo karjerą ir emigravo į užsienį). Tad Lietuva nusprendė prisiimti mėgstamą aukos vaidmenį – minėti D. Stagniūną ir guostis: o jeigu…

Utopinės biatlonininkų vizijos

Lietuvos garbę Vankuverio olimpiadoje gynė tik šeši sportininkai. Vertinant realiai, Sočyje lietuvių gretos turėtų būti neką gausesnės, tačiau su tuo sutikti nenori ir netikėtumą pateikti ketina biatlonininkai. Du kelialapius į žaidynes šios sporto šakos atstovai jau beveik užsitikrino, o dėl papildomų bilietų į Sočį jie kovos šių metų vasario 7–17 d. Čekijoje vyksiančiame pasaulio čempionate. Tai bus antrasis ir paskutinis olimpinės atrankos etapas, kuriame biatlonininkai sieks padidinti pernykštėse pirmenybėse surinktų komandinių taškų kraitį. „Turime realių galimybių į olimpines žaidynes išsiųsti ne tik po vieną vyrą ir moterį, bet ir debiutuoti su estafečių komandomis. Biatlonas – sunkiai prognozuojama sporto šaka, tačiau tikiu, kad mums galų gale pasiseks“, – IQ teigė Lietuvos biatlono federacijos prezidentas Arūnas Daugirdas.

Tiesa, kol kas tokios kalbos skamba lyg utopija. Šiuo metu ir Lietuvos moterų, ir vyrų komandos bendrame valstybių reitinge užima 23-ią vietą – tai suteikia teisę į Sočį siųsti po vieną kiekvienos lyties sportininką. Kad pakiltų iki išsvajotos 20-os vietos, kuri į žaidynes leistų deleguoti po penkis biatlonininkus (4 + 1 atsarginis), mūsų šalies vyrai reitinge turi pralenkti pajėgias, ne po vieną aukšto meistriškumo sportininką turinčias Suomijos, Latvijos, Lenkijos komandas, o moterims tiesiogiai teks varžytis su slovėnėmis, šveicarėmis, austrėmis, kinėmis. „Mums trūksta labai nedaug. Pavyzdžiui, jei iš keturių lenktynėse startuojančių vyrų bent du užima vietas 50-ukuose, mes jau pavejame kitas komandas. Tarp moterų turime tikrą lyderę – D. Rasimovičiūtę, kuri kartu su Natalija Kačergina taip pat gali surinkti reikiamą taškų kraitį“, – savo poziciją gynė A. Daugirdas.

Bet kokiu atveju Sočyje mūsų biatlonininkų turėtų būti bent dvigubai daugiau nei Vankuveryje, kur dalyvavo vienintelė D. Rasimovičiūtė. Iš šios 28-erių sportininkės ir šįkart galima tikėtis neblogų rezultatų. Kanadoje lietuvė šliuožė labai greitai, tačiau koją jai kišo netaiklūs šūviai. Pavyzdžiui, asmeninėse 15 km lenktynėse ji pro šalį pykštelėjo tris kartus ir gavusi 3 baudos minutes finišavo tik 30-a. Jei Diana būtų prašovusi tik kartą, į Lietuvą būtų grįžusi su sidabro medaliu.

Ant slidžių – jaunimas

Dėl dviejų kelialapių į Sočį ramūs ir Lietuvos slidininkai. Į Rusiją ginti mūsų šalies garbės vyks jaunimas – Ingrida Ardišauskaitė ir Vytautas Strolia, kuriems per olimpines žaidynes bus po 21-us metus.

„Nors sportininkai labai jauni, šimtu procentų esu įsitikinęs, kad rezultatai Sočyje bus geresni nei Vankuveryje, – IQ tvirtino Lietuvos nacionalinės slidinėjimo asociacijos generalinis sekretorius Gintautas Černiauskas. – Buvęs olimpietis Aleksejus Novoselskis 10 km distancijoje nuo lyderių atsilikdavo trimis su puse minutės, o Vytautas neseniai vykusiame pasaulio taurės etape elitui pralaimėjo dviem minutėmis ir tik 1:40 minutės atsiliko nuo legendinio čeko Lukášo Bauerio. Tokių rezultatų nebuvo nuo Ričardo Panavo laikų.“

Tiesa, stebuklų iš tokio lygio varžybų patirties neturinčių mūsiškių tikėtis neverta. Pasak G. Černiausko, puikiu pasirodymu būtų galima laikyti V. Strolios patekimą į geriausiųjų 40-uką bei I. Ardišauskaitės vietą 60-uke. Gali būti, kad į Sočį prasibrauti pavyks dar vienam lietuviui – Vankuverio žaidynių dalyviui Modestui Vaičiuliui. Dėl ligos pusantrų metų be profesionaliojo sporto praleidęs slidininkas grįžta į trasą ir dėl olimpinio kelialapio galės kovoti iki kitų metų sausio 21 d. Realius šansus startuoti Sočyje turi ir jaunutis kalnų slidininkas Rokas Zaveckas, tačiau šiuo metu sunku kalbėti apie vaikino galimybes nuversti kalnus. Šešiolikametis sportininkas traumuotas.

Galimybė po 86 metų

Greitojo čiuožimo trumpuoju taku atstovai dviejuose rudenį vyksiančiuose pasaulio taurės etapuose aiškinsis, kam atiteks teisė vykti į olimpiadą. Tarp geriausių, iškovojusių kelialapius, turėtų patekti ir aštuoniolikametė lietuvė Agnė Sereikaitė. „Beveik neabejojame, kad jai pavyks. Svarbiausia išvengti traumų“, – pabrėžė Lietuvos greitojo čiuožimo asociacijos prezidentas Česlovas Staišiūnas.

Jo viltys nelaužtos iš piršto. Nors iki šiol Agnė dažniausiai dalyvaudavo jaunimo varžybose, Čekijoje besitreniruojančios merginos rezultatai iškalbingi. Pernai Melburne ji tapo pasaulio jaunimo vicečempione 500 m distancijoje, kurią finale įveikė greičiau nei suaugusiųjų pirmenybių bronzą Šanchajuje iškovojusi amerikietė Lana Ghering. Taigi, nuvykusi į Sočį A. Sereikaitė tikrai netaptų dar viena Lietuvos rinktinės aprangą vilkinčia turiste. Jei Agnė pateks į žaidynes, greitojo čiuožimo atstovą olimpiadoje Lietuva turės po 86 metų pertraukos. 1928 m. Sankt Morice šios sporto šakos varžybose debiutavo Kęstutis Bulota.

Liko nepaminėta dar viena kandidatė. Tai – septyniolikametė dailiojo čiuožimo atstovė Inga Janulevičiūtė, jau spėjusi pasirodyti ir pasaulio čempionate. Pavienių šokėjų varžybose dalyvaujanti mergina dėl kelialapio į Sočį varžysis kovą vyksiančiose planetos pirmenybėse, o jeigu nepavyks – rudenį rengiamame kvalifikaciniame turnyre.

Visa kita – po senovei. Bobslėjaus ir rogučių sporto Lietuvoje nėra, vyrų akmenslydžio rinktinė dar tik žengia pirmuosius rimtesnius žingsnius, o nacionalinė ledo ritulio komanda apskritai išgyvena patį niūriausią periodą per savo gyvavimo istoriją. Tenkinsimės tuo, ką turime. Ir, galbūt, nenusivilsime.

Negausios gretos

Nepriklausomos Lietuvos sportininkų skaičius žiemos olimpiadoje

1928 m., Sankt Moricas – 1.

1992 m., Albervilis – 6.

1994 m., Lilehameris – 6.

1998 m., Naganas – 7.

2002 m., Solt Leik Sitis – 8.

2006 m., Turinas – 8.

2010 m., Vankuveris – 6.

2014 m., Sočis – 6*.

* IQ prognozė

Aukščiausi rezultatai