Naujoji socialdemokrato Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė tikrai nebus Andriaus Kubiliaus ministrų kabineto atspindys veidrodyje. Skirsis vyriausybių kompetencija, priimti sprendimai, neatliktų darbų sąrašas, veiklos stilius. Be to, tikėtina, naujoji Vyriausybė neišgyvens visos kadencijos. Tuo įsitikinti galėsime jau artimiausiais mėnesiais ar metais, tačiau vienas kairiųjų ir dešiniųjų ministrų kabinetų skirtumas akivaizdus jau dabar. Baigiantis A. Kubiliaus Vyriausybės kadencijai dešinieji taip ir nesuprato, kad artėja rinkimai. O kairieji, nors po socialdemokratams palankaus rinkėjų verdikto praėjo daugiau nei trys mėnesiai, tebesielgia taip, tarsi rinkimų kampanija vis dar tęstųsi.
Pirmuoju atveju aukomis tapo patys konservatoriai. Jų Vyriausybei pritrūko lankstumo ir atjautos socialiai jautresniems rinkėjams, o nuo kieto kurso, kurio simboliu tapo kadencijos pradžioje įvykdytas naktinis mokesčių perversmas, nė per sprindį nebuvo nukrypta visus ketverius metus. Dešinieji neblogai pasirodė praėjusiuose rinkimuose, tačiau nebuvo sutriuškinti tik todėl, kad nemenka dalis išsilavinusių, aktyvių ir miestuose gyvenančių rinkėjų balsavo už mažiausią blogybę iš visų. Kad ir kaip būtų, konservatorių nesugebėjimas efektyviai rungtis rinkimuose yra pirmiausia jų pačių, o ne Lietuvos problema, tad neverta jos plačiau nagrinėti.
Kur kas didesnį galvos skausmą turėtų kelti iš rinkimų kampanijos katarsio neišsivaduojanti naujoji Vyriausybė, kurios demagogijos orkestre pirmaisiais smuikais groja socialdemokratų ministrai. Pavojingiausia tai, kad valdžios svaigulio apimti socialdemokratai brėžia naują fronto liniją tarp šalies verslo ir socialinio neteisingumo jausmo apimtų piliečių, tarsi siekdami pastarųjų pyktį paversti sau naudingu emocijų proveržiu. Keistoka taktika, nes būnant valdžioje reikėtų siekti stabilumo ir sutarimo su visais visuomenės sluoksniais. Be to, jei verslas neišgali daugiau mokėti savo darbuotojams, beveik visais atvejais taip yra ne dėl darbdavio godumo, bet dėl verslui sukurtų ar neišnaikintų kliūčių – nuo biurokratijos ir protekcionizmo iki korupcijos, – už kurias pirmiausia atsakingi tie patys politikai. Naujieji valdantieji taip pat, nes daugelis verslą kamuojančių problemų nebuvo išnaikintos arba net kilo tuomet, kai valdžioje buvo tie patys socialdemokratai.
Bet nesižvalgykime į praeitį, nes pavojaus varpai skamba ir šiandien. Prieš privačią mediciną plačiai užsimojęs sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis ne juokais išgąsdino privačių gydyklų savininkus, darbuotojus ir pacientus, tačiau nuo socialdemokratų ministro samprotavimo krūptelėti turėjo daugelis – ir verslas, ir visi su sveiku protu nesusipykę šalies gyventojai.
Teisinius niuansus dėl privačių sveikatos apsaugos įstaigų veiklos sutvarkyti užsimojęs V. Andriukaitis paleido tiradą, kuri tinka ne XXI a. laisvosios rinkos šalies ministrui, bet Žiemos rūmų atakai bendrus nuo statinės nuteikinėjančiam užkietėjusiam bolševikui. Privačias sveikatos įstaigas tunkantiems kraugeriams prilyginantis ministras demonstruoja panieką visoms privačioms iniciatyvoms ir tarsi užmiršta, kas suneša valstybės gėrybių aruodą, kuris, beje, ne itin racionaliai naudojamas ir valstybinėse sveikatos priežiūros įstaigose.
Valstybinių poliklinikų ginti stojęs sveikatos apsaugos ministras būtent jose galėtų paieškoti atsakymų į klausimus, kur slypi didžiausių Lietuvos problemų šaknys. Stagnacija, neefektyvus lėšų valdymas, kyšininkavimas, aplaidumas, nepamatuotai dideli vadovų ir žemesnės grandies personalo atlygio skirtumai būdingi ne tik valstybės išlaikomoms sveikatos įstaigoms, bet visam viešajam paslaugų sektoriui, neišskiriant savivaldos, švietimo, teisėsaugos ir kitų sričių. Būtent valstybės sektoriuje tvyrantis neteisybės tvaikas, o ne mistifikuojamas verslininkų godumas yra pagrindinė visuotinio nusivylimo, kurio akivaizdžiausia ir skaudžiausia išraiška yra emigracija, priežastis.
Ar į V. Andriukaičio iniciatyvas, kurios greičiausiai vis tiek bus blokuojamos Seime arba prezidentės, būtų galima nekreipti dėmesio? Taip, jeigu jis būtų gatvėje paskubomis surastas ministras, kokių yra šioje Vyriausybėje, o ne vienas valdančiosios partijos lyderių.
Nejaukiai nuteikia ir bene svarbiausią verslui postą užėmusi ūkio ministrė Birutė Vėsaitė, kuri po skandalingo interviu „Pinigų kartai“ tapo pajuokų objektu ir anekdotų heroje. Nesinorėtų tikėti, kad viena svarbiausių ministerijų buvo patikėta visiškai atsitiktinei politikei. Bet tokios minties atsikratyti sunku, nes B. Vėsaitės aistra Energetikos, o ne Ūkio ministerijai jau seniai aptarinėjama politikos užkulisiuose. Ji nevalingai bent keletą kartų atsiskleidė ir per interviu televizijai, kai politikė vis painiojosi, kuriai Vyriausybės veiklos sričiai vadovauja. Bet kurio verslininko akimis, ne tą darbą, kurio siekė, gavusi ministrė paprasčiausiai yra nemotyvuota. O motyvacijos trūkumas gali būti atleidžiamas valytojai ar krovikui, bet ne ministerijos vadovei. Ypač tai, kurios rankose atsidūrė Lietuvos ūkis.
