Praėjusią savaitę Kauno „Žalgirio“ stovykloje iš giedro dangaus trenkė perkūnas. Pagrindinis komandos įžaidėjas Ibrahimas Jaaberas pareiškė, kad dėl asmeninių priežasčių palieka Kauną. Tos priežastys susijusios su islamą išpažįstančio krepšininko religiniais įsitikinimais.
Toks paaiškinimas iš pradžių nuskambėjo kaip nevykęs bandymas užmaskuoti tikrąsias krepšininko išvykimo priežastis. Juolab kad jau anksčiau sklandė kalbos, kad finansinė „Žalgirio“ padėtis – nepavydėtina, esą nepajėgiama atsiskaityti su žaidėjais.
Tačiau po to, kai Ibby atvyko atsisveikinti su komandos draugais ir klubui grąžino visus uždirbtus pinigus, kalbos apie nesumokėtą atlyginimą nutilo. Aplinkinių spėliones apie skyrybų priežastis pakeitė nuostaba, koks stiprus turi būti žmogus, kad dėl tikėjimo paaukotų karjerą.
Šis I. Jaabero poelgis yra precedentas Lietuvoje, tačiau pasaulyje panašūs dalykai nieko nebestebina. Ten, kur susikerta religiniai įsitikinimai ir sporto principai, yra kilęs ne vienas incidentas. Ypač, kaip ir I. Jaabero atveju, tai pasakytina apie griežtai moralės ir etikos normų besilaikančius musulmonus.
Kompromisas dėl himno
Ko gero, pirmasis sportininkas, kuris aktyviai reiškė savo religinius įsitikinimus, buvo legendinis boksininkas Muhammadas Ali. Vienas žymiausių „Islamo nacijos“ (Amerikos juodaodžių XX a. ketvirtajame dešimtmetyje sukurtas islamo judėjimas) sūnų viešai deklaravo religinius principus, atsisakė būti vadinamas Cassiusu Clay (tikruoju savo vardu) bei protestavo prieš JAV invaziją į Vietnamą. Dėl to jis buvo diskvalifikuotas ir iš jo atimti visi apdovanojimai bei titulai. Tačiau visų JAV musulmonų akyse jis išliko didvyris ir pavyzdys.
Tačiau tai buvo šeštasis septintasis praėjusio amžiaus dešimtmečiai. Laikai, kai „Islamo nacija“ kovojo ne tik už religiją, tačiau ir už lygias teises visuomenėje, kurioje juodaodžiai vis dar buvo laikomi žemesne rase. Laikai, kai Malcolmas X kalbėjo apie „juodąjį nacionalizmą“, o Martinas Lutheris Kingas jaunesnysis sakė kalbą apie svajonę. Tuomet reikėjo kovoti bet kokiais būdais. O M. Ali buvo pavyzdinis kovotojas, kuris dar ir gynė savo religiją.
Vis dėlto M. Ali buvo labiau išimtis nei taisyklė. Panašių religinių žygių prieš priešininkus ir visuomenę po to pasitaikė nedaug. Iš dalies dėl to, kad JAV visuomenė tapo daug liberalesnė, palankiau žiūrėjo į kitos rasės ir kito tikėjimo asmenis. Be to, sporte dar nebuvo taip išplitusi komercija ir reklamos, dėl kurių kyla vis daugiau nesusipratimų dabar.
Tačiau šią ramybę 1996 m. kovo 12 d. nutraukė Mahmoudas Abdul-Raufas (buvęs Chrisas Jacksonas). Vienas tuomečių „Denver Nuggets“ komandos lyderių atsisakė stovėti grojant JAV himnui. Jis teigė, kad JAV vėliava yra represijų simbolis, o pati šalis didžiąją savo istorijos dalį buvo priespaudos ir tironijos valstybė. „Aš esu pirmiausia musulmonas, o tik tada amerikietis“, – sakė M. Abdul-Raufas. Ši istorija sukėlė nemažai triukšmo, tačiau krepšininkui buvo skirta vos vienų rungtynių diskvalifikacija, o paskui jis pasiekė kompromisą su lygos vadovybe: grojant himnui prieš rungtynes krepšininkas stovės nežiūrėdamas į valstybės vėliavą ir nuleis akis. Kaip vėliau prisipažino pats krepšininkas, dažniausiai tuo metu jis melsdavosi.
Ramadanas ir sportas
Sporto varžyboms tampant vis labiau globalioms, tenka atsižvelgti į vis daugiau aplinkybių. Didieji sporto renginiai organizuojami atsižvelgiant į vietą, orą toje šalyje, televizijos transliacijas, miestų infrastruktūrą ir t. t. Žodžiu, atsižvelgiant į viską, išskyrus religiją.
Londono olimpiada pernai prasidėjo liepos 27 d. – tuomet jau savaitę truko musulmonų ramadano mėnuo. O į Jungtinės Karalystės sostinę atvyko daugiau nei 3000 islamą išpažįstančių sportininkų. Į tai nebuvo kreipiama dėmesio – pamaldesni atletai turėjo dalyvauti varžybose net ir laikydamiesi alinančio pasninko. „Taip, tai sunku, tačiau tai ramadanas. Tu privalai jį gerbti“, – tada kalbėjo viena pirmųjų Kataro olimpiečių per visą istoriją bėgikė Noor al Malki.
Tiesa, Korane parašyta, kad ramadano gali nesilaikyti asmenys, kurie serga, yra seni, moterys, maitinančios kūdikį, arba į tolimą kelionę išvykstantys žmonės. Tad viskas priklauso nuo to, kiek stiprus yra musulmonų sportininkų tikėjimas. Vieni pasinaudoja šiomis išimtimis, kiti aklai laikosi visų religinių dogmų.
Ar buvo pavyzdžių, kai sportininkai atsisakydavo vykti į varžybas dėl ramadano? Taip, apie šį žmogų mes jau kalbėjome. Tai – tas pats I. Jaaberas, kuris turi ir Bulgarijos pilietybę, bet atsisakė keliauti į 2009 m. Lenkijoje vykusį Europos čempionatą.
Panašių akibrokštų yra buvę ir tarp kitų tikėjimų sportininkų. Pavyzdžiui, žydai ortodoksai, laikydamiesi šabo, kartais nesutinka varžytis šeštadieniais, o krikščionys – sekmadieniais. Britų trišuolininkas Jonathanas Edwardsas 1991 m. atsisakė dalyvauti varžybose sekmadienį ir tai jam kainavo kelionę į pasaulio čempionatą. Dar 1924 m. škotas Ericas Liddellas, apie kurį sukurtas „Oskarą“ laimėjęs filmas „Chariots of fire“, atsisakė dalyvauti 100 metrų bėgime, nes jis vyko sekmadienį.
Nevartok ir nereklamuok
Kitas labai svarbus dalykas yra mitybos ir alkoholio įstatymai musulmonų gyvenime. Tikras musulmonas negali valgyti kiaulienos ir negali turėti nieko bendra su alkoholiu. Susilaikymas nuo alkoholio puikiai suderinamas su sportininko režimu ir principais. O alkoholio reklama kelia prieštaringas diskusijas. Šiandien sportą vis dažniau remia alaus ar vyno gamintojai, kuriems, ypač uždraudus TV ir lauko reklamas, sportas yra paskutinė savo produkcijai reklamuoti tinkama erdvė. Logotipai ant marškinėlių ar arenoje jau nieko nebestebina.
Tačiau musulmonų sportininkams vis dar kyla abejonių, ar jie nepažeidžia savo religijos taisyklių, reklamuodami alkoholį ar su piniginėmis operacijomis susijusias bendroves (musulmonas negali pelnytis iš lošimo ar su pinigų skolinimu bei laikymu susijusios veiklos).
Iš Malio kilęs futbolininkas Frédéricas Kanouté niekada neslėpė stipraus tikėjimo. Jis laikėsi ir ramadano, ir melsdavosi penkis kartus per dieną, tačiau niekada neturėjo dėl to sunkumų nei rungtyniaudamas Prancūzijoje, nei Anglijoje, nei Ispanijoje. Tačiau būtent čia, kai jo tuometį klubą „Sevilla“ pradėjo remti lažybų bendrovė „888.com“, jis atsisakė ant savo marškinėlių nešioti šios įmonės logotipą. Jam buvo padaryta išimtis ir kurį laiką sportininkas žaidė be jokio logotipo ant marškinėlių. Vis dėlto vėliau bendrovė ir klubas įtikino F. Kanouté, kad reklamuoti rėmėją įeina į žaidėjo sutartį, ir futbolininkas nusileido.
Panašus incidentas įvyko praėjusių metų rudenį, kai „Newcastle United“ pranešė, kad po šio sezono nutrauks bendradarbiavimą su „Virgin Money“, ir pasirašė ketverių metų sutartį su trumpalaikių paskolų bendrove „Wonga“. Į tai keturi klubo lyderiai Demba Ba, Papiss Cissé, Hatemas Ben Arfa ir Cheickas Tioté reagavo neigiamai ir teigė, jog nevilkės naujojo rėmėjo marškinėlių, nes tai prieštarauja šariato teisei. Dėl D. Ba problemos nebėra, nes sausį puolėjas persikėlė į Londono „Chelsea“ (šį klubą remia „tinkama“ „Samsung“). Kitų žaidėjų apsisprendimas ir padariniai dėl to paaiškės pasibaigus šiam sezonui.
