Viena amerikietė someljė Jūratei Sprindžiūnaitei davė patarimą šaldytuve visada turėti tris butelius putojančio vyno: vienas skirtas vartoti ekspromtu, kitas netikėtai užsukusiems bičiuliams, o trečias – kai gimsta mintis pasikviesti kokį mielą svečią.
Šampanas – sunkiausiai pasaulyje pagaminamas gėrimas. Tai galėtų užginčyti kitų, kur kas ilgaamžiškesne istorija besididžiuojančių vyno regionų atstovai, tačiau tikrai nė vienas negali prilygti tokiu spalvingu pasakojimu, į kurį įsipainiojo ne vienos valstybės vadovas ir jų mylimos moterys.
Štai Liudviko XV favoritė madam de Pompadour buvo viena pirmųjų moterų, įvertinusių putojantį vyną. Ji pripažino, kad šis yra geresnis už visus kitus Šampanės vynus. Jos lūpos ištarė vėliau paplitusią frazę: „Šampanas yra vienintelis gėrimas, kurio išgėrusi moteris išlieka graži.“
Šampanas skaičiuoja tik maždaug 300 metų istoriją. Iki tol vyndariai visais įmanomais būdais kovojo su burbuliukais, vadino juos rupūžės akimis, o patį gėrimą – velnio vynu. Mat buvo laikas, kai dėl tų burbuliukų, tiksliau – didelio spaudimo, kuris susidarydavo butelyje, pavasarį susproginėdavo nuo 20 iki 90 proc. butelių.
Šampanas pats save išrado. Iki XVII a. Šampanė garsėjo raudonuoju vynu ir konkuravo su Burgundija. Dviejų regionų varžybos truko 130 metų. Ir jos baigėsi, kuomet šampano gamintojai pradėjo valdyti burbuliukus. Tai įvyko XVIII a. pradžioje. 1730 m. šampanas buvo atgabentas į Versalį ir apsuko galvas aukštuomenei. Nuo tada kiekvienas dešimtmetis nešė vis didesnę sėkmę.
Kodėl šampanas brangus arba labai brangus? Tam yra kelios priežastys. Pirma, jo gamyba užtrunka ilgai. Kad gėrimas prisipildytų taip geidžiamų burbuliukų, turi būti atlikta antroji fermentacija, kuri trunka nuo penkiolikos mėnesių iki ketverių penkerių metų, o pats vertingiausias šampanas su seniai savo darbą baigusiomis mielėmis gali būti laikomas net kelis dešimtmečius. Antra, Šampanės regionas nėra didelis (apie 34 tūkst. hektarų, per metus pagaminama apie 300 mln. šampano butelių), jo ribos griežtai apibrėžtos dar 1927 m., todėl net ir labai didėjant šampano paklausai pasiūla didėti negali.
Suprasdami putojančio vyno išskirtinumą, kitų šalių vyndariai XX amžiaus pradžioje vyko į Šampanę, mokėsi pas vietos specialistus, o sugrįžę savo šalyje taip pat ėmė gaminti putojantį vyną: Ispanijoje atsirado „cava“, Italijos šiaurėje – „Franciacorta DOCG“ ir „Trento DOC“. Be to, ir pačioje Prancūzijoje klasikiniu metodu (pranc. „methode traditionelle“) gaminamas vadinamasis „crémantas“.
Šis terminas atsirado Šampanėje ir būdavo suteikiamas mažesnio spaudimo (apie 3,5 atmosferos), švelnesniam, labiau šilkinės tekstūros putojančiam vynui. Dabar „crémantas“ gali būti gaminamas septyniuose Prancūzijos vyno regionuose. Yra istorinių patvirtinimų, kad pirmasis putojantis vynas prieš pusantro tūkstančio metų buvo pagamintas Prancūzijos pietuose, mažame Langedoko miestelyje Limu, o dabar čia daromi vieni įdomesnių „crémantų“. Jų kaina yra du, du su puse karto mažesnė nei įprasto šampano.
Beje, stebėdami, kaip sparčiai pasaulyje daugėja „šampano“ gamintojų, šampaniečiai suprato, kad už savo vardą reikia kovoti be kompromisų. Net garsiam dizaineriui Yves’ui Saint Laurent’ui teko pakelti rankas. 1993 m. rinkoje pasirodė jo vardo kvepalai „Champagne“, tačiau po metų Europos Teisingumo Teismas priėmė sprendimą, kuriuo uždrausta naudoti net tokius terminus kaip „šampanizuotas vynas“, „methode champenoise“ ir t. t. Kvepalai dingo iš parduotuvių, o vietoje jų netrukus atsirado „Yvresse“.
Ispanijos regione Katalonijoje pirmieji „cava“ buteliai su „Freixenet Casa Sala“ etiketėmis pasirodė 1914-aisiais. Kodėl buvo lemta suputoti šiam vynui? Katalonijos priekalnėse plytinčius vynuogynus gamta apdovanojo vėsiu klimatu. Juose auginamos vynuogės yra lengvo aromato, o sultys itin gaivios. Šiurkščiose rankose tokiam vynui nelemta sutviskėti, tačiau išmanus vyndarys gali jį paversti kvapniu, švelniai gomurį kutenančiu burbuliukų šaltiniu. Dar viena priežastis kataloniečiams kurti putojantį vyną – netoliese klestinti Barselona, mėgstanti šampaną, tačiau purkštaujanti dėl didelės jo kainos. Buvo kibta į darbą.
Taigi „cava“, „crémantas“ ar kitas putojantis, kurio etiketėje yra užrašas „methode traditionelle“, gaminami brangiu būdu, kai kurių net vynuogių veislės tos pačios, vis dėlto nė vienas putojantis vynas nelygintinas su šampanu. Taip yra dėl išskirtinio Šampanės dirvožemio. Jame gausu kalkių, kurios dar prisodrintos suakmenėjusių kalkinių organinių ir jūros gyvių liekanų. Tai Šampanės vynams suteikia minerališkumo – aukščiausios, išskirtinės kokybės ženklą.
Šeši geriausieji
Kiekvienų šampano namų garbės reikalas yra turėti aukščiausio lygio (pranc. „cuvée de prestige“) šampaną. Tai tarsi dizainerio aukštosios mados kolekcija. Tokiam šampanui vyndariai negaili laiko, pačių seniausių, brangiausių žaliavų. Prabangiausias šampanas pilstomas į ypatingos formos butelius, juos galima laikyti ne vieną dešimtmetį. Nuo tokio poilsio jis tik gerėja ir darosi vis įdomesnis. Lietuvoje galima įsigyti keliolikos rūšių aukščiausios kategorijos šampano, bet paminėsiu tuos gėrimus, kurie turi įdomią istoriją.
„Louis Roederer Cristal“. Rusijos caras Aleksandras II mėgo saldų šampaną ir buvo žinomas kaip paranojiškai besibaiminantis dėl savo gyvybės. Todėl XIX a. pabaigoje caras paskelbė konkursą sukurti tik jam skirtą šampaną. 1876 m. jį laimėjo „Louis Roederer“ namai. Šampanas buvo supilstytas į skaidraus stiklo butelius plokščiu dugnu. Tai buvo absoliuti naujovė. Iki revoliucijos „Louis Roederer“ turėjo puikų klientą, tačiau Rusijoje pasikeitus politinei situacijai jiems liko neapmokėtos sąskaitos ir nemažai saldaus šampano, kurio Europos aristokratai nemėgo. Gamybą teko nutraukti, o atgaivinta ji tik po Antrojo pasaulinio karo. Žinoma, tuomet „Cristal“ jau nebebuvo saldus. Kaina 620 Lt.
„Dom Pérignon“. Tai didžiausiems šampano namams „Moët & Chandon“ priklausantis prestižinis šampanas. Vienuolis Domas Pérignonas, kurio vardu pavadintas šis gėrimas, net 47 metus kantriai dirbo vienuolyno rūsiuose ir stengėsi visais būdais išvengti pavasarį vyno buteliuose netikėtai atsirandančių burbuliukų. Taigi vienuolis neišrado šampano ir gurkšnodamas putojantį vyną tikrai nešaukė iš laimės: „Aš ragauju žvaigždes!“ Kaina 575 Lt.
„Piper-Heidsieck Rare“. Prieš metus šis 2002-ųjų derliaus šampanas aklojoje degustacijoje užėmė pirmą vietą 100 geriausių šampano rūšių rinkimuose, kuriuos rengia žurnalas „Fine Champagne“. „Piper-Heidsieck“ šampano namai garsėja populiarumu tarp Holivudo žvaigždžių. Legendinė Marilyn Monroe yra pasakiusi, kad kiekvieną rytą pradeda su taure „piperio“. Aukščiausio lygio „Rare“ šampanui butelius kuria garsūs dizaineriai. Kai namai šventė 100 metų jubiliejų, tai padarė garsus auksakalys Carlas Fabergé. 2009-aisiais sugalvota „įamžinti“ rusų ir prancūzų paprotį gerti šampaną iš moteriškų batelių, todėl Christianas Louboutinas sukūrė aukštakulnio formos krištolo taurę. Žinoma, su raudonu padu. Kaina 575 Lt.
„Pommery Cuvee Louise“. Šie šampano namai garsūs ne tik dėl šeimininkės našlės Louise Pommery įtakingumo ir išskirtinai pagarbaus elgesio su savo darbininkais. 1874 m. moteris ryžosi pagaminti briutą „Louise Brut 74“ – tai buvo pirmas tikrai sausas šampanas. Jis atnešė įmonei stulbinamą sėkmę. Norėdama tai atšvęsti, ponia Louise savo gimtadienį kovo 18 dieną paskelbė nedarbo diena. Už tai jos darbininkai kasmet atsiųsdavo šeimininkei rožių. Kaina 450 Lt.
„Veuve Clicquot La Grande Dame“. Tai našlės Nicole Barbe Clicquot Ponsardin tarptautinio pripažinimo pasiekusių šampano namų geriausias gėrimas. Našlė įėjo į Šampanės istoriją, nes sugalvojo, kaip iš šampano butelių pašalinti po antros fermentacijos susikaupusias nuosėdas. Nicole pradėjo eksperimentuoti su virtuvės stalu, o jos rūsio meistras sumanė išpjauti jame skyles ir sukišti butelius. Jie kasdien buvo sukami ir vis labiau palenkiami kakliuku žemyn. Taip visos nuosėdos nusileisdavo prie kakliuko. Kai kamštis ištraukiamas, burbuliukai pirmiausia išstumia nuosėdas, žinoma, išbėga ir dalis vyno, bet tuo metu tai buvo geriausias būdas patiekti skaidrų šampaną. Technologijos tobulėjo, tačiau iki šiol visuose šampano namuose stovi „piupitrai“, dvi viena į kitą atremtos plačios lentos, pastatytos kaip apversta V raidė, su skylėmis, į kurias sukišami buteliai. Kaina 448 Lt.
„Agusti Torello Kripta Brut Nature Gran Reserva Cava Penedes DO“. Įspūdingiausias, elegantiškiausias „cava“ vadinamas gėrimas, kokį galima gauti Lietuvoje. „Kripta“ supilta į kulkos formos butelį, kurio dėl nusmailėjusio dugno neįmanoma pastatyti ant stalo: būtinai reikia kibirėlio su ledu arba išpilstyti butelį vienu kartu. Vynuogių derlius vynui „Kripta“ renkamas nuo 60 metų vynmedžių, jis net penkerius metus laikomas su mielių nuosėdomis vyndario rūsyje. „Brut nature“ reiškia, kad į jį nededama cukraus mišinio. Tokie putojantys vynai vadinami gėrimais be makiažo. Kaina 204 Lt.
