Pristatant Denisą Kolomyckį sunku parinkti tiksliausius apibūdinimus: jį domina visi menai, jų rūšys ir išraiškos priemonės. „Kuriu dėl ekspresijos, o ne impresijos“, – IQ sako dvidešimtmetis, kurio meninių patirčių ir eksperimentų užtektų bent keliems menininkams.
– Esi žmogus orkestras, kurių menų idėjos ir planai šiuo metu sukasi tavo galvoje?
– Jeigu trumpai, pirmiausia vykstu į Prahą, kur organizuoju Jono Meko parodą. Paskui laukia Paryžius – Prano Gailiaus jubiliejiniai renginiai, dar vėliau – Berlynalė, kur pristatomi du filmai, kuriuose vaidinau: Romo Zabarausko „Streikas“ ir Gabriele Salvatoreso juosta „Sibirietiškas auklėjimas“, kuriame nusifilmavo ir Johnas Malkovichius.
Vasarį rengsiu parodą Energetikos ir technikos muziejuje, kuris minės dešimties metų jubiliejų. Ten vyks judanti paroda su šokėjais. Esu „išvogęs“ beveik visą Lietuvos kino studijos archyvą, prikaupiau įvairiausių filmų – „Titaniką“, „X failus“ ir daugybę kitų, kurių net niekada nesu žiūrėjęs. Sugalvojau juos sukarpyti ir „Skalvijos“ penkiasdešimtojo jubiliejaus proga pristatyti naują savo projektą – tų visų kino juostų koliažą. Kitas mano filmas, kurį pristatysiu jubiliejinėje „Skalvijoje“, – nebyliojo kino juosta, kurią įgarsinsiu gyvai grodamas fortepijonu. Taip sumaniau todėl, kad Lietuvoje nebyliojo kino kaip ir nebuvo, čia jis atėjo jau turėdamas garsą.
Balandį rengiu labai įdomią parodą Jono Meko vizualiųjų menų centre, kartu su buvusia manekene Jovita Misevičiūte, kuri dabar atsidėjo vien menui. Čia parodysiu instaliaciją „Kabantys sodai“, kurios idėja kilo apmąstant augalų prigimtį – visados stiebtis į viršų, į šviesą. Babilone kabančių sodų vizija nelabai pavyko būtent dėl šios augalų ypatybės. Pamenu, kaip gamtininkų būrelyje, kurį lankiau vaikystėje, mes į trijų litrų stiklainį pripildavome žemių, priberdavome sėklų, pridėdavome samanų, gerai užkonservuodavome ir užkasdavome į žemę. Po žiemos iškasus stiklainį būdavo nuostabu stebėti, kaip ten cirkuliuoja gamta: susidaro lietūs, viskas juda, keičiasi… Toks mikropasaulis. Tokį stengsiuosi sukurti ir čia.
Man svarbu, kad tai, ką sugalvoju, neliktų užrašyta ant popieriaus lapelių, o būtų įgyvendinta. Kitaip tos idėjos man neduoda ramybės. Menas man svarbus dėl ekspresijos, o ne dėl impresijos. Nesiekiu ko nors nustebinti, aš noriu išreikšti save. Menas gelbsti nuo šizofrenijos.
– Tavo kūrybinė saviraiška – labai plataus spektro. Esi baleto šokėjas, kuri performansus, vaidini kino filmuose, režisuoji ir t. t. Ar nesvarstai ilgainiui susikoncentruoti tik ties viena dviem menų kryptimis?
– Mums mokykloje (Nacionalinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla – IQ) sakydavo, kad menininkui dažniausiai nepavyksta būti vieno profilio. Nors jeigu jis kuria tik vienoje srityje, greičiausiai taps labai profesionaliu menininku. Tačiau man tik dvidešimt metų! Turiu dar tiek daug pabandyti, paliesti, kol galiausiai apsispręsiu, kuriose srityse noriu apsistoti. O kol kas man sekasi visose… (Juokiasi.)
– Vienoje publikacijoje apie tave buvo pasakyta, kad būtent tu išpopuliarinai performanso meną Lietuvoje. Kuo ši meninės raiškos priemonė tave patraukė?
– Negalėčiau prisiimti visų laurų, nes ir iki manęs buvo žmonių, kurie tuo užsiėmė. Pavyzdžiui, beprotiškiausius performansus Klaipėdoje kūrė Benas Šarka, Vilniuje – Evaldas Jansas. Mano specifika yra judesys ir erdvė (apskritai šios raiškos esmė ir yra erdvė, veiksmas, žiūrovas).
Performansas vis labiau ryškėja kaip visuomenės menų sfera. Jis tampa puikiu įrankiu menų forma pasakyti savo poziciją. Gyvenu prie Gedimino prospekto ir Vilniaus gatvės sankirtos, iš savo namo bokštelio planuoju rengti antradienio poezijos skaitymus. Įsivaizduok, į tave nukreiptos šviesos ir tu per megafoną, akompanuojant gyvai muzikai, skaitai Antaną A. Jonyną, Marių Buroką, kitus poetus. Gal iš šono gali atrodyti šiek tiek diktatoriškai, tačiau kai išgirsti poeziją, tas įspūdis iš karto pasikeičia. Eini iš stotelės į „McDonald’s“ ir klausai poezijos – tai visiškai šaunu.
Performansas pasižymi tuo, kad kiekvienas jį gali labai įvairiai suprasti. Iš tiesų ir žiūrėdamas į baltą tašką gali pradėti regėti vaizdinius. Ir visi juos matys skirtingus. Negaliu žiūrovams perdėm brukti savo supratimo ar idėjų, bet man atrodo, kad labai geras dalykas yra parašyti aprašymą, kurį žiūrovai galėtų perskaityti. Net ir prie nuotraukos, tokio statiško meno kūrinio, pridėjus aprašymą joje lengviau atsiras emocija, galėsi geriau įsijausti ir suprasti, kas joje yra.
– Dėl savo performansų kelis kartus esi kentėjęs nuo teisėsaugos: tavo menas buvo suvoktas kaip viešosios tvarkos pažeidimas. Po to sykio, kai šokai gatvėje, tiesiog priešais važiuojančius automobilius, gavai ir tebesaugai policijos dokumentą, kuriame nurodyta: „Plastikos judesiais reguliavo eismą…“ Kaip suvoki meno ribas? Ar jos išvis egzistuoja?
– Menas egzistuoja neperžengiant suvokimo ribų. Visų pirma savęs suvokimo: kas aš esu, kodėl aš tai kuriu, kam. Paskui bendras tvarkos supratimas. Visa tai ateina iš tavo šeimos, praeities.
Negalvoju, kad yra kokios nors kitos meno ar žmogaus ribos. Neturiu nieko prieš taisykles, tai puikus dalykas. Jų reikia tau pačiam, kad neprarastum savidisciplinos. Aš, pavyzdžiui, kasdien dirbu apie tris valandas, nes tai padeda sutvirtinti „raumenį“. Menas nėra vien įkvėpimas – neva aš jo sulaukiu ir tik tada ką nors darau. Menas paklūsta ir taisyklėms. Aš ne prieš jas: moku mokesčius, nesu nusikaltėlis, tik noriu kartais jas apeiti (juokiasi)… Manau, tai yra jauno žmogaus prigimtis, jis yra maištautojas.
– Kiek Vilnius, palyginti su kitais miestais, kuriuose esi kūręs ir demonstravęs savo kūrybą, yra atviras bei tolerantiškas menui?
– Be tolerancijos, kurios Vilniui iš tiesų trūksta, sunku būti atviram ne tik kitokiems menams, bet ir rasėms, tautoms ar seksualinėms mažumoms… Tačiau Vilnių myliu labai stipriai, jo energetika neįtikima. Čia gyveno ir kūrė tiek nuostabių žmonių! Manyčiau, didžiausias stabdys – apatija, kuri kartais užklumpa ir menininkus, ir likusią visuomenės dalį.
Prieš kelerius metus kalbėjausi su Luvro muziejaus parodų kuratoriumi. Jis man pasakojo pastebėjęs meno centrų poslinkius: visi menai nuo Ispanijos, Italijos, Prancūzijos krypsta į mūsų pusę. Jo prognozėmis, po kelerių metų turėtų labai atsigauti Varšuva, dar po kelerių Europos kultūros epicentru turėtų tapti Vilnius. Visai realu, kad iš tiesų taip ir atsitiks. Mane tai labai džiugina, norėčiau, kad čia būtų daug meno, nors ir po galeriją ant kiekvieno kampo.
– Kiek sulauki kritikos? Ar buvo kada nors toks momentas, kai dėl pikto komentaro ar kritikos net nebesinorėjo kurti?
– Norėtųsi šiame kontekste atsakyti, kad kritika man nė trupučio nerūpi. Tačiau rūpi beprotiškai! O menininkams tikriausiai ir negali nerūpėti – juk jie tokios jautrios asmenybės. Kritika gali būti labai naudinga – jei ne vienas žmogus, nusimanantis toje srityje, tau įvardija tas pačias silpnas vietas, tai turėtų priversti susimąstyti, gal vertėtų šį tą keisti. Žlugdančios kritikos dėl savo meno nesu sulaukęs. Pastebėjau, kad Lietuvoje labiau mėgstama komentuoti ne kūrybą, o asmeninius dalykus…
– Tavo kūrybos užtarėjai yra J. Mekas, Šarūnas Bartas… Ko išmokai iš šių žmonių? Kas yra didžiausias tavo mokytojas?
– Vieną kartą manęs to paklausė vaikystėje. Aš iš karto dar nesugebėjau atsakyti, labai ilgai apie tai mąsčiau ir sugalvojau. Tik vienas žmogus galėtų būti autoritetu, didžiausiu ir labiausiai išgarbintu mokytoju – tai Jėzus Kristus. Tik jis. Reikia siekti to, kas geriausia!
Mano tėvai nėra menininkai, jie manęs nepastūmėjo prie menų. Nuo dvylikos metų viena mokytoja man padėdavo patekti į Jono Vaitkaus, Rimo Tumino, Aido Giniočio ir kitų režisierių teatro paskaitas. Vėliau pradėjau lankyti mažąją teatro akademiją ir ten mums nuolat kartodavo, kad geras aktorius (o tada aš norėjau būti aktoriumi ir režisieriumi) turi ir gerai dainuoti, ir šokti, ir panašiai. Tiesą sakant, vis dar yra noras mokytis teatro režisūros… Na, o mano mokytojos sūnus ėjo į baleto mokyklą, tad ir aš sugalvojau, kad reikia. Taip ir atsidūriau čiurlionkėje.
Toji mokytoja mane išmokė pagrindinių gyvenimo pamokų: skaityk tik geras knygas, žiūrėk tik gerus filmus, lankyk tik gerus spektaklius. Visa kita – nereikalingi vaizdai. Tuomet atsirado Š. Bartas. Atėjau į jo filmo aktorių atranką ir, pasirodo, labai tikau atlikti jo naujo filmo pagrindinį vaidmenį – paauglio Dovydo. Tą projektą teko atidėti, tačiau Š. Bartas man pasiūlė kartu dirbti, sakė, kad nori mane stebėti. Paskui sutikau J. Meką, pas jį esu ne kartą viešėjęs Niujorke. Bet nevadinčiau jo savo mokytoju, tai kur kas daugiau – jis tapo pačiu geriausiu mano draugu ir yra puikiausias žmogus, kokį esu sutikęs.
