Garsioji britų premjero Davido Camerono kalba, kad po 2015 m. parlamento rinkimų jis surengs referendumą dėl Jungtinės Karalystės ateities ES, buvo įvertinta kaip durų trankymas. Niekas per daug neišsigando, tačiau susierzinimo neslėpė. Iki šiol gero tono ženklu buvo laikomos tik kalbos apie tai, kaip ES sėkmingai įveiks visus sunkumus, neišmes net labiausiai prasižengusių ir visi draugiškai keliaus į šviesų rytojų. D. Camerono priekaištai, kad ES tapo ne laisvės, o suvaržymų sąjunga, ne konkurencingumo, o biurokratijos sinonimu, gana smarkiai kertasi su pastaraisiais metais jau įprastais dirbtinio optimizmo tostais.
Net patys britai sutinka, kad D. Camerono kalba nepataikė į ritmą, kuriuo dabar gyvena ES. Tačiau euroskepticizmas Jungtinėje Karalystėje niekada nebuvo naujiena ir D. Camerono kritika ES skirta būtent tiems konservatorių rėmėjams, kurie jau seniai keiksnoja Briuselį. Besirengiant 2015 m. parlamento rinkimams dabartiniam konservatorių lyderiui reikia nuraminti ir radikalesnį savo partijos sparną, kad būtų galima išvengti ilgų vidinių diskusijų ir susitelkti ties rinkimų kampanija. Vis dėlto D. Cameronas apie referendumą kalbėjo su daugeliu išlygų ir palyginti apie tolimą laikotarpį: visų pirma rinkėjai turi ir po 2015 m. suteikti daugumą parlamente konservatoriams, o naujos Jungtinės Karalystės narystės ES sąlygos turėtų būti patvirtintos ar atmestos referendumu iki 2018-ųjų.
Toks ilgo laikotarpio pažadas yra savotiška gudrybė. Viena vertus, kas bus po 2015 m. Jungtinės Karalystės rinkimų – dar visai neaišku. Antra, per artimiausius penkerius metus pati ES gali pribręsti peržiūrėti ir patvirtinti Sąjungos sutartį. Euro krizė ir kiti ES integracijos iššūkiai gali versti nustatyti naujas žaidimo taisykles, kurios turėtų būti tvirtinamos referendumais ne vienoje ES šalyje. Kaip rodo patirtis, ne vien britai, bet ir airiai ar net prancūzai periodiškai suabejoja dėl ES sutarčių. Tad jei po 2015 m. Jungtinėje Karalystėje ir bus rengiamas referendumas, tai galbūt nebus labai išskirtinis įvykis ES.
D. Camerono kalba, nors jai pasirinktas nevykęs laikas, galėtų tapti rimta priežastimi iš esmės permąstyti ES projektą. Ir ne tik britams, bet ir kitiems europiečiams. Lietuvoje tokių diskusijų beveik nevyksta. Mes iki šiol dažniausiai vis dar laikome ES nežinia kur už mūsų sienų egzistuojančiu dariniu, su kuriuo reikia turėti reikalų. Nors po metų jau galėsime švęsti savo narystės ES dešimtmetį, vis dar iki galo nesuvokiame jos padarinių ir atsakomybės. Mūsų politiniai tikslai Bendrijoje dažniausiai apsiriboja techniniais pragmatiniais sprendimais: kaip įgyvendinti direktyvas, kaip kuo geriau panaudoti fondų skiriamas lėšas, kada įsivesti eurą ir kaip nesusimauti pirmininkaujant ES. Gerai žinome tik vieną interesą – norime kuo daugiau gauti išmokų iš ES. Derėdamiesi dėl naujojo ES biudžeto 2014–2020 m. taip pat rūpinamės labiausiai dėl to, ar Lietuvos žemdirbiams bus padidintos išmokos ir ar ES nenutrauks paramos Ignalinos atominei elektrinei uždaryti.
Visa kita ES politika, jei tai ne apie pinigus, lietuviams neįdomu. Galbūt paburbame, kad kvailas būdas didinti vištų gerovę jas išpjaunant ar leisti muziką kiaulėms, bet šiaip jau per daug nesigilindami į šiuos sprendimus vykdome ES nurodymus. Beje, jei ne britai, Bendrijos naminių gyvulių gerovės standartai greičiausiai būtų buvę paprastesni. Lygiai taip pat nesukdami galvų, ar mums to reikia, paskubėsime įgyvendinti ES rekomendacijas, kad biržose kotiruojamų bendrovių valdybose bent 40 proc. narių būtų moterys.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė argumentų toli neieško – tiesiog tai Europos nuostata, todėl ją ir paremsime. Nesvarbu, kad dar 2012 m. rudenį Lietuva kartu su kitomis 8 Sąjungos šalimis turėjo argumentų nepritarti tokiai rekomendacijai. ES politika labai palanki tinginiams – kai per daug sunku tampa apskritai mąstyti, visada galima elgtis taip, kad neišsiskirtum iš Bendrijos narių daugumos.
Galbūt kaip tik dėl to ES po truputį tapo užvaldyta biurokratinių ir technokratinių tinklų, kuriuose svarbiausiu politikos formavimo principu tapo inercija. Jei jau imame vienodinti standartus, tai visur, net jei tai absurdiška. Jei jau taupome, tai visi, nors prieš tai labai smagiai išlaidavome ir vargo nematėme. Tačiau kad ir kiek būtų giriama tariama ES vienybė, galiausiai pasirodo, kad kiekvienai šaliai tenka pačiai srėbti prisivirtą košę.
Graikija ar Italija tai patyrė labai aiškiai. ES gali mesti gelbėjimo ratą, bet nė viena jos narių nerizikuos pati nuskęsti padėdama nelaimėliams. Tad mokėjimas plaukti atskirai ir toliau išliks vienas svarbiausių ES narystės bruožų. Jei britai nuspręs plūduriuoti patys sau, kitoms šalims narėms tai tik primins taisyklę, kad skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas. O vienybė ir kiti gražūs dalykai galioja tik tol, kol visi jaučiasi sotūs ir laimingi.
