Prancūzijos ir Vokietijos santykiai išsikvėpė – šios šalys nebėra neišskiriamos. Tačiau dėl to jų svarba nesumenko.
Prancūzijos gaidys ir Vokietijos erelis jau taip seniai rėžia sparną vienas apie kitą, kad tik nedaugelis atkreipė dėmesį į Eliziejaus sutarties, 1963 m. davusios pradžią šių šalių partnerystei, 50-ąsias metines. Pora išgyveno ne vieną įsimintiną akimirką: Charlesֹ’is de Gaulle’is ir Konradas Adenaueris pradėjo bendradarbiauti, Valéry Giscard’as d’Estaing’as ir Helmutas Schmidtas padėjo pamatus bendrajai Europos valiutai įvesti, o François Mitterrand’as ir Helmutas Kohlis susikibo rankomis istorinio Verdeno mūšio lauke.
Angela Merkel ir François Hollande’as privalo toliau stiprinti šią beveik šventą sąjungą, ant kurios pečių guli visos Europos taika ir glaudesnis ES bendradarbiavimas. Berlyne sausio 22-oji pompastiškai paminėta bendrais ministrų susitikimais, kalbomis susirinkusiems Vokietijos ir Prancūzijos parlamentarams, taip pat susitikimu su jaunimu iš abiejų Reino pusių. Tačiau, nepaisant kalbų apie nemirtingą draugystę, atrodo, kad partneriai yra išvargę, o jų meilė – išblėsusi. Prancūzijos opozicijos vadovų teigimu, tvyro abejingumas, o iš tvirtos draugystės teliko „fasadas“.
Galbūt taip yra tik dėl to, kad A. Merkel ir F. Hollande’as priklauso priešingoms politinėms kryptims. Gal jie dar gerai nepažįsta vienas kito (nors viešai vartoja familiarųjį įvardį „tu“ kalbėdami vokiškai bei prancūziškai (atitinkamai „du“ ir „tu“), bet privačiame pokalbyje bendrauti gali tik anglų kalba). O galbūt tai priklauso nuo F. Hollande’o, kuris, kitaip nei Nicolas Sarkozy, nebando glaistyti savo ir A. Merkel skirtumų. Kad ir kaip būtų, valstybių vadovai vis tiek stengiasi kurstyti draugystės židinį. Jie pažadėjo birželį pristatyti kol kas miglotus planus euro zonos integracijai stiprinti ir paskelbė dešimtis naujų iniciatyvų, pradedant jaunimo mainų skatinimu ir baigiant energetikos politikos koordinavimu. Tačiau didelė šių pasiūlymų aprėptis ir menkas konkretumas leidžia daryti prielaidą, kad jiems trūksta tvirto pagrindo. F. Hollande’as jau užmiršo savo rinkimų pažadą pristatyti atnaujintą Eliziejaus sutartį.
Visi šie simptomai rodo daug rimtesnę ligą. Prancūzija ir Vokietija nebesvaičioja apie bendrą likimą. Nevienareikšmiška „vis glaudesnės ES“ idėja patiria rimtų išbandymų. Nelengva auginti ir šios sąjungos atžalą: rinkos abejoja bendrąja valiuta be bendros valstybės. Tačiau, kaip ir daugelis ilgą kelią kartu nuėjusių porų, Prancūzija ir Vokietija neskuba prisiekti amžinos meilės viena kitai. Paprastai kalbant, F. Hollande’as mano, kad padėtį pagerintų plačiau atverta Vokietijos piniginė, pavyzdžiui, platinant euroobligacijas, bet A. Merkel teigia, jog svarbiausia laikytis finansinės disciplinos. Ji mano, kad bendra atsakomybė neįmanoma be politinės sąjungos.
Nelengva abiem vadovams. A. Merkel žino, kad daugelis vokiečių jaučiasi apgauti. Jie atsisakė markės pasikliaudami pažadu, kad jiems neteks mokėti už kitus, o dabar jų pinigais taisomos Graikijos klaidos. F. Hollande’as nenori atverti senų savo Socialistų partijos žaizdų, kurias paliko nepavykęs 2005 m. referendumas dėl ES konstitucijos sutarties.
Dėl to tiek patriarchas, tiek matrona apskritai vengia kalbų apie ateitį ir kapstosi dabartyje. Galbūt vien jų ryžtas išsaugoti sąjungą yra pakankamas pasiekimas. Atrodo, kad euro zona stabilizuojasi. A. Merkel ir F. Hollande’as Europos centriniam bankui davė sutikimą prireikus įsikišti į rinkas, pradėjo kurti bankų sąjungą ir išgelbėjo Graikiją, kad ši nebūtų pašalinta iš euro zonos.
Prancūzijos ir Vokietijos partnerystė neišvengiamai susieta su kitomis šalimis, ypač Jungtine Karalyste (JK). Eliziejaus sutartis pasirašyta prabėgus vos kelioms dienoms po to, kai Ch. de Gaulle’is vetavo JK paraišką prisijungti prie Europos projekto, – ši atskirtis tęsėsi ir britus piktino ištisą dešimtmetį. Vokietijos parlamentas ratifikavo sutartį tik su preambule, kurioje pasisakyta už JK narystę ir performuluoti Vokietijos įsipareigojimai NATO. Generolas Ch. de Gaulle’is tuo metu pareiškė: „Sutartys – tarsi rožės ir merginos. Jos žydi, kol žydi.“
Prancūzijai ir Vokietijai kamuojantis dėl savo ateities, JK taip pat persvarsto savo santykius su šiomis valstybėmis. A. Merkel ir F. Hollande’ui pasidžiaugus vis glaudesne ES, jau kitą dieną Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Davidas Cameronas pristatė savo vis laisvesnės sąjungos viziją. Vienu metu D. Cameronas net planavo šią kalbą pasakyti Vokietijoje sutarties paminėjimo dieną. Jo noras persvarstyti santykius ir surengti JK referendumą suteikia Prancūzijai ir Vokietijai dar vieną priežastį vengti naujos sutarties. Nors abu vadovai turi ką pasiūlyti D. Cameronui, gali būti, kad šis pernelyg gerai vertina savo derybų poziciją: Prancūzijos ir Vokietijos užsienio reikalų ministrai sutaria, jog skirtingi Europos variantai nesvarstytini.
Tegyvuoja skirtumai
Nepaisant visų sunkumų, Prancūzijos ir Vokietijos santykiai tebėra nepaprasti. Ne tik dėl to, kad šalims pavyko nuryti karo kartėlį, bet ir dėl gebėjimo įveikti esminius politinius skirtumus. Vokietijos ekonomikos ir prekybos politika panašesnė į liberaliųjų britų nei į ekonomiką kontroliuoti linkusios Prancūzijos. Geopolitikos srityje prancūzus su britais sieja polinkis į intervencinę politiką, o vokiečiai propaguoja pacifizmą. Pavyzdžiui, Prancūzijai ėmusis vienašališkų karo veiksmų Malyje, britai jai suteikė skubią logistinę pagalbą, o Vokietija nusprendė nesikišti ir todėl suerzino prancūzus.
Eliziejaus sutartis svarbiausia ne todėl, kad paskatino susitaikyti (šis procesas prasidėjo gerokai anksčiau), o todėl, kaip perkėlė glaudų abiejų šalių bendradarbiavimą į visus valdžios veiksmus visuose politikos lygmenyse. Vokietija vėl suvienyta ir ES plėtra į rytus šiai valstybei davė naujų „esminių“ partnerių, ypač Lenkiją. Euro krizė privertė Vokietiją imtis vadovauti ir negailestingai apnuogino Prancūzijos nenorą reformuotis.
F. Hollande’as bando flirtuoti su Ispanija ir Italija, o A. Merkel gręžiasi į Nyderlandus bei Suomiją. Bet Prancūzija ir Vokietija negali gyventi viena be kitos, kaip ir ES negali išsiversti be jų abiejų. Du didžiausi Sąjungos ūkiai gali blokuoti bet kurį susitarimą, bet kai jiems pavyksta susitarti dėl kompromiso, nepaisant tokios skirtingos pasaulėžiūros, retas gali pasipriešinti rezultatui. Gaidžiui ir ereliui lemta būti kartu.
