Kultūrizmo treneris. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Šiuos du kardinaliai skirtingus fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus biografijos faktus skiria maždaug 20 metų. Kaip pirmasis virto antru?
Dabar A. Aleksandravičiaus nosis pabalnota akiniais storais juodais rėmeliais („Susigadinau akis per dienas sėdėdamas prie kompiuterio“, – pasiskundžia). Panašius jis anksčiau liepdavo užsidėti savo fotografuojamiems herojams, kad akys nuotraukoje kitoniškai blykstelėtų. Dabar sako jau kokius 15 metų to nebedaro, t. y. nerežisuoja portretų. Jam ėmė patikti natūralumas ir subtilumas. Panašu, kad ir savo herojų tiek „nebekankina“, kad šie pagaliau liautųsi prieš fotoaparatą galvoję, kaip atrodo ar turi atrodyti nuotraukoje. Bet – kaip ir prieš keletą dešimtmečių – jo darytų įžymių žmonių portretų kolekcijoje vis dar dominuoja vyrai. Ar tai dėl to, kad šių tebėra daugiausia įvairių sričių elito viršūnėse? O gal dėl to, kad vis dar privengia fotografuoti moteris, nes esą šios visada nori būti gražios?
„Ką aš žinau, fotografavau nemažai ir jų: aktorę Eugeniją Šulgaitę, baleriną Eglę Špokaitę, teatro režisieres Dalią Tamulevičiūtę, Aureliją Ragauskaitę, tapytoją Dalią Kasčiūnaitę, rusų poetę Bellą Achmaduliną, Žemaitijos kaimo moteris, – vardija ir priduria naujausią savo pastebėjimą: – Brandžioms moterims mažiau svarbu būti gražia nuotraukoje.“
Nuotraukose – ir paties biografija
A. Aleksandravičius sako, kad jam svarbu ne kaip, netgi ne ką fotografuoji, o kokias nuotraukas paskui atrenki ir rodai viešai. Dėl to, kad jam nesvarbu, ką fotografuoti, vis dėlto esu pasirengusi ginčytis. Mat, pavyzdžiui, vestuvių jis nefotografuoja (žinau tik vienas, ir tai buvo priprašytas) – taigi, vis dėlto renkasi, ką įamžinti nuotraukose. Ir, panašu, renkasi tai, kas tuo gyvenimo etapu jam artima ir svarbu.
Prisiminkime. Iš pradžių, 1988-aisiais, buvo panevėžiečių kultūristų portretų serija, o jis pats tuomet buvo sportininkas, laikrodininkų mokyklos absolventas, susidomėjęs fotografija. Paskui, kai A. Aleksandravičius Panevėžio meninėje bohemoje tapo savu, iš jo nuotraukų ėmė žvelgti panevėžiečių aktorių, dailininkų, poetų veidai. Aukščiausias šio kūrybos etapo taškas – šokančio su taurele rankoje teatro režisieriaus Juozo Miltinio nuotrauka – liudijo ir ypatingą padėtį panevėžiečių bendruomenėje. Nesgi – oho – pats J. Miltinis prisileido ir sutiko pozuoti!
Panevėžiečius teatralus pamažu nuotraukose ėmė keisti vilniečiai teatralai ir rašytojai, nemažai jų prieš tai buvo svečiavęsi A. Aleksandravičiaus tuomet turėtoje kavinėje-galerijoje Panevėžyje.
Vėliau, 2002-aisiais, įvyko didysis A. Aleksandravičiaus kūrybinis šuolis – jis buvo pakviestas įamžinti rusų elitą: garsiausius mokslininkus, rašytojus, inžinierius, aktorius, režisierius, muzikus. Sutiktas tarp komandiruočių į Rusiją atrodė pasikeitęs: visada turėjęs pomėgį atmintyje kolekcionuoti įstrigusias bardų dainų eilutes, patikusius posakius, dabar jis vaizdingai, su detalėmis pasakojo apie pokalbius su fotografuotais rusais, buvo justi, kaip į jį smelkiasi tų žmonių gyvenimo filosofija.
Tyrinėja LDK paveldą
Pastaraisiais metais A. Aleksandravičius yra įnikęs į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo vizualines studijas. Tokias nuodugnias, kad verčia aikčioti ir juo žavėtis. Sumanęs įamžinti visas LDK pilis, perskaitė krūvą knygų („Atnešė Petras Repšys ir Alfredas Bumblauskas“, – sako. Panašu, kad grafikas P. Repšys ir istorikas A. Bumblauskas yra jo dabartinio kūrybinio etapo guru), paskui sėdo į automobilį ir iš pradžių išmaišė kaimyninę Baltarusiją, o praėjusį pavasarį sukorė 7 tūkst. kilometrų iki Juodosios jūros ir įamžino 55 buvusias mūsų pilis. Didžiuma jų dabar – tik griuvėsiai, bet ir tokie suvirpina širdį labiau nei švytintys Valdovų rūmai Gedimino kalno papėdėje.
„Oras pasitaikė nekoks, bet skubėjau į kelionę, kol neišsprogę medžiai – kad neužstotų vaizdo“, – per dešimtmečius nesikeičiančia greitakalbe beria A. Aleksandravičius ir rodo Ukrainos žemėlapį: kur jo būta ir fotografuota, padėtas raudonas kryžiukas. Ir, žinote, centrinė ir pietvakarinė Ukrainos dalis tiesiog mirga tais kryžiukais.
Tam tikra A. Aleksandravičiaus LDK paveldo studijų atšaka – neseniai baigtas ciklas „Paskutiniai LDK piliečiai“. Vos ne piligriminė kelionė Adomo Mickevičiaus ir Česlavo Milošo gyvenimo takais. Labiausiai įstrigęs įvykis: namo Paryžiuje, kuriame A. Mickevičius parašė „Poną Tadą“, paieškos. „Turėjau adresą – Senos g. 63, maniau, tikrai pasikeitęs, nieko neberasiu. Ir ką – radau: namas stovi kaip stovėjęs. Pirmame jo aukšte veikia vaistinė, prie antro aukšto pritvirtinta memorialinė lenta, – pasakoja ir patikslinęs, kad ją įrengė lenkai, priduria: – Šiuo ciklu siekiu, kad lenkai nenutylėtų lietuviškų akcentų.“
Norėtų nufotografuoti F. Castro
Ar dabar, kai fotografuoja pastatų portretus, kaupia juos į savotiškus metraščius, nebelieka laiko žmonių portretams? „Ne, darau ir juos. Ką tik fotografavau vitražistą Kazį Morkūną, Mardasave aplankiau ir nufotografavau tapytoją Ričardą Povilą Vaitiekūną, pernai baigiau žymiausių Kazachstano žmonių seriją, užpernai tą patį dariau Ukrainoje. Vis prisiminęs gailiuosi, kad nespėjau nufotografuoti Vytauto Žalakevičiaus (kino režisierius, miręs 1996 m. – red. past.), – sako ir pakartoja mano klausimą: – Ar vis dar noriu nufotografuoti Fidelį Castro? Aišku, noriu. Apie ką su juo kalbėčiau? Turbūt apie cigarus, moteris, kurios ant savo šlaunų suka tuos cigarus, nuostabią kubietišką muziką, bet jau tikrai ne apie politiką. Aš nesu teisėjas, kad jį teisčiau, ar žurnalistas, kad klausčiau, kodėl nėra demokratijos.“
2003 m. geriausiu Europoje fotografu portretistu išrinktas A. Aleksandravičius norėtų nufotografuoti ne tik F. Castro, bet ir Vladimirą Putiną, Baracką Obamą. Aišku, supranta, kad realiausia iš šios trijulės nufotografuoti Rusijos prezidentą – mat kol kas jis gali susikalbėti tik rusiškai. „Kai fotografuoju, su žmogumi man reikia bendrauti. Jei mokėčiau angliškai, aš turbūt jau fotografuočiau žymiausius Niujorko ir Londono žmones, – ištaria (nesuspėju užfiksuoti, ar nepasigirsta didybės manijos gaidelių) ir skubiai priduria: – Bet aš mokausi.“
Kad mokosi uoliai ir visą gyvenimą, liudija ši jo biografijos paralelė. Kiekvieną rugsėjį A. Aleksandravičius važiuoja į Nidą. Tuomet ten vyksta tradiciniai Fotomenininkų sąjungos seminarai. Prieš du dešimtmečius jis buvo vienas smalsiausių ir stropiausių čia skaitomų paskaitų klausytojų. Seminarui įpusėjus pirmosiose paskaitose rytais būdavo vis mažiau ir mažiau veidų – fotomenininkai po vakarinių „diskusijų“ vis sunkiau ir sunkiau keldavosi. Tačiau kasryt paskaitose vienas klausytojas vis vien būdavo – A. Aleksandravičius – kad ir kiek temiegojęs. Buvo matyti, kad šis panevėžietis atkakliai siekia to, ką kiti gavo su studijomis: istorinio, kultūrinio konteksto išmanymo.
Dabar, po dviejų dešimtmečių, A. Aleksandravičius pats skaito paskaitas Nidoje. Ir ne tik Nidoje.
