Šiuolaikinio britų dramaturgo Jezo Butterwortho pjesė „Jeruzalė“, statoma įvairių pasaulio teatrų scenose, šį mėnesį pristatyta ir Kaune. Apie nykstančios gamtos grožį, pjesės aktualumą lietuviškam kontekstui ir svajonėse pasiklydusius jos herojus IQ pasakojo režisierius Rolandas Atkočiūnas ir prisipažino, kad statyti šį spektaklį buvo labai sunku.
– Pasirinkote šią pjesę kaip tam tikrą iššūkį?
– Gali būti. Iš pradžių gal nelabai į tai įsigilinau – turiu omenyje pjesės struktūrą. Galime apsimesti kokiais norime, bet lietuviškas teatras turi tam tikras tradicijas, kurios labai prieštarauja šiai medžiagai.
– Ar galima teigti, kad spektaklis – kvietimas prisiminti pamirštas vertybes?
– Čia ir yra jo fenomenas, kurį dėl teatrinių kanonų galbūt nelabai pavyko įveikti. Iš esmės ši pjesė kalba apie esamąjį laiką, apie tai, dėl ko dabar skauda pasaulyje tiems, kuriems skauda: įvairias stichines nelaimes, žmogaus vienišumą, vidinės ramybės paieškas. Manau, dėl to skauda visiems, tik kai kurie sugeba tai užmaskuoti. Ši pjesė apie visa tai kalba labai paprastais žodžiais, taip, kaip kalba žmogus, sėdintis požeminėje perėjoje, traukinyje ar kabake.
Toks dokumentinis, net, sakyčiau, kinematografiškas darbas scenoje aktoriams yra visiškai svetimas. Jo niekur nedėsto. Kiek teko būti aktorinio meistriškumo pamokose, ten viskas vyksta visiškai kita kryptimi. Tad persilaužti per du mėnesius, galima sakyti, neįmanoma.
Aišku, rezultatas priklauso ir nuo to, kiek aktoriai pasineria į spektaklį. Visada akcentuodavau, kad žiūrovai turi neatskirti žodinio bendravimo, ar jo klausomasi gatvėje, ar scenoje. Tą ribą išnaikinti sunku dėl erdvės, atstumo, tenka šiek tiek forsuoti balsą, o tuomet jis pradeda išsikraipyti. Tai labai apsunkino aktorių darbą ir rezultatas nebuvo visiškai toks, kokio norėjosi. Tačiau apskritai aš didžiuojuosi aktoriais. Jie atliko milžinišką darbą, įdėjo daug pastangų, kad save pakeistų. Juk mes nesame linkę dėl ko nors keistis. Bet jie žengė į visiškai nepažintą erdvę, o tai visada rizikinga, todėl nusipelnė pačių geriausių žodžių. Be to, visą darbą padarė per du mėnesius.
– Scenoje pirmame plane buvo matyti žmogaus paliktos šiukšlės, o tolumoje – augantis miškas. Taip siekėte priminti klimato taršos problemas?
– Kai būna sunku, pabėgu į Palendrius, ten yra Benediktinų vienuolynas. Matau, kaip vienuoliai, atsikėlę į tą žemę, kurioje nieko nebuvo, sodino eglutes, augino mišką. Spektaklyje taip pat siekiau perteikti mintį, kad sėdime ant jau išdegintos žemės. Tačiau pradeda kaltis jauni medeliai, atsiradę būtent dėl Džonio, žmogaus, kuris čia apsigyveno.
Dabar mąstau, kad šią mintį dar reikia paryškinti, tą žmogų dar labiau išteisinti, nes po premjeros girdėjau kalbant: „Kodėl aš čia į bomžą turiu žiūrėti?“ Iš esmės, manau, šiek tiek bomžas esame kiekvienas iš mūsų – juk ganėtinai šiukšliname. Jei suskaičiuotume, kiek per metus išmetame šiukšlių, būtų milžiniškas kiekis.
– Spektaklyje paliestos skaudžios temos: alkoholizmas, emigracija, visuomenės susiskaldymas. Ar tokį šių dienų žmogų ir matote?
– Taip. Tam, kad atsirastų bendrystė, turi būti bendras vardiklis, bendra idėja. Svarbiausia – mes turime ja patikėti. Į paliestas skaudžias problemas turėtume žiūrėti kitaip. Jei žmonės vartoja narkotikus, geria – kodėl? Ko jiems trūksta, nuo ko jie nori pabėgti? Žmogui kyla vidinis nerimas, o tai sukelia ieškojimą ir tada prasideda visokie „įkalti degtinėlės“ ar „parūkyti žolės“.
– Kuriame personaže matote save?
– Aišku, pagrindiniame. Visi mes tokie – ieškantys vyriško prado, klystantys, paklystantys. Moteriai duota gimdyti žmogų, o vyras bando gimdyti mintis, idėjas. Dėl to daugelis vyrų ir serga donkichotizmu, Miunhauzeno, Kristaus idėjomis.
– Kaip manote, ar publika buvo pasiruošusi priimti, suprasti spektaklį, kuris peržengia tradicines ribas?
– Pjesėje nebuvo siužeto, todėl mūsų publikai sunku tai priimti. Per premjerą koks trečdalis žmonių per pertrauką paliko spektaklį, nors maniau, kad išeis daugiau. Išeidami jie pasielgė teisingai: jei jaučia, kad ne jų tema, tikrai nėra ko kankintis. Lietuviškas teatras yra romantiškasis su savo simboliais ir metaforomis, o čia buvo kalbama visiškai nesuglostyta kalba. Bet iš esmės kiekvienas spektaklis turi savo publiką. Tad ir „Jeruzalė“ ją turi.
