Per daug gerai, kad būtų tiesa. Taip buvo galima pavadinti iki šių metų pradžios galiojusią elektros supirkimo iš nedidelės galios saulės elektrinių tvarką. Kilus saulės elektrinių bumui Energetikos ministerija kirto iš peties.
Per pastaruosius dvejus metus turėdamas atitinkamus Energetikos ministerijos leidimus fizinis ar juridinis asmuo galėjo įsirengti nedidelę iki 30 kW galios saulės elektrinę ir pagamintą elektros energiją parduoti valstybei pagal Valstybinės kainų ir energetikos komisijos nustatytą skatinamąjį tarifą. Be to, kartą patvirtintu tarifu iš saulės elektrinę įsirengusio gamintojo elektra turėjo būti superkama net 12 metų.
Tokia schema turėjo paskatinti žaliosios energetikos plėtrą, o į elektros energijos gamybos sritį pritraukti daugiau smulkių gamintojų. Todėl pats šios schemos tikslas nebuvo blogas, bet paskatas iškreipė neadekvatus elektros energijos supirkimo tarifas ir jo taikymo laikotarpis.
Praėjusiais metais galiojusį saulės elektros energijos tarifą galima vadinti tiesiog fantastišku – jis maždaug 10 kartų viršijo elektros energijos kainą rinkoje ir siekė 1,44 lito už kilovatvalandę elektros. 2013-iesiems buvo nustatytas šiek tiek mažesnis tarifas – siekė 1,25 lito už kilovatvalandę, nors ir jis buvo palyginti dosnus.
Metinė grąža siekė 15 proc.
Nors saulės energija yra vienas brangiausių energijos gamybos metodų, kuris vargiai galėtų konkuruoti su tradiciniais gamybos būdais, dešimteriopai didesnis ilgalaikis tarifas reiškė, kad ji tampa itin patrauklia investicija.
Šiandien įrengti 1 kW galios saulės elektrinės modulį kainuoja apie 6 tūkst. litų. Tai reiškia, kad 30 kW galios saulės elektrinės kaina siekia 180 tūkst. litų (neįskaičiavus žemės kainos, jeigu ji įrengiama sklype). Per metus tokia elektrinė Lietuvos sąlygomis gali pagaminti iki 29 tūkst. kWh elektros energijos.
Jei ši elektros energija būtų superkama rinkos kainomis, per metus už ją būtų galima gauti apie 5 tūkst. litų, tokia investicija atsipirktų per 36 metus. Tai reiškia, kad rinkos kaina saulės elektrinė apskritai niekada neatsipirks, nes modulių eksploatacijos laikas siekia 25 metus.
Jei elektros energija būtų superkama pagal 2012 m. galiojusį tarifą, per metus saulės elektrinė galėtų atnešti apie 42 tūkst. litų pajamų, o jos atsipirkimo laikotarpis sutrumpėtų iki 5 metų. Kadangi patvirtintas skatinamasis tarifas turėjo galioti dar septynerius metus, tokia elektrinė būtų nešusi solidų pelną, o vidutinė tokios investicijos metinė grąža per 12 metų būtų sudariusi apie 15 proc.
Bumo požymiai
Nieko nuostabaus, kad tokia investicija sudomino daugybę žmonių ir įmonių. Be to, įstatyme numatyto 30 kW apribojimo buvo nesunku išvengti – tie patys asmenys galėjo įkurti daugiau juridinių vienetų ar suskaidyti žemės sklypą, kuriame buvo galima įrengti visą saulės elektrinių parką.
Nuo praėjusių metų vasaros leidimus vykdyti šią veiklą išduodantis Energetikos ministerijos Atsinaujinančių energijos išteklių ir energijos efektyvumo skyrius buvo užverstas prašymais plėtoti elektros energijos gamybą, paremtą saulės energija. Nuo rugsėjo per dieną buvo registruojama 200 prašymų, o iki praėjusių metų galo jų buvo pateikta daugiau kaip 15 tūkst.
Saulės energetikos bumą liudijo ir tai, kad buvo steigiama po keliolika elektros gamyba turinčių užsiimti bendrovių identiškais pavadinimais ar kad šioje srityje veiklą vykdyti buvo nusprendęs net kunigas iš Panevėžio rajono.
Energetikos ministerijos duomenimis, vidutinė prašomos įrengti saulės elektrinės galia pagal pateiktus prašymus sudarė 29 kW, o bendra saulės elektrinių galia pagal visus prašymus siekė apie 500 MW. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad prieš metus Vyriausybė buvo patvirtinusi vos 10 MW siekiančią skatinamąją kvotą saulės šviesos elektrinėms, neįskaitant elektrinių iki 30 kW galios.
Jeigu visos saulės elektrinės pagal praėjusiais metais pateiktus prašymus būtų buvusios įrengtos, elektros energijai supirkti būtų reikėję papildomų 500 mln. litų. Kadangi atsinaujinantys elektros energijos šaltiniai finansuojami iš viešuosius interesus atitinkančių paslaugų tarifo, taikomo kiekvienai suvartotai kilovatvalandei, ji visiems vartotojams šalyje būtų pabrangusi 5 centais, arba maždaug 10 proc.
Tiesa, per praėjusius metus mažiau negu dešimtadalis prašymų dėl elektros energijos gamybos pajėgumų virto realiomis saulės elektrinėmis. Akivaizdu, kad ir šiemet realybėje įgyvendintų projektų būtų buvę gerokai mažiau, negu pateikta prašymų. Bet Energetikos ministerija nusprendė nerizikuoti ir saulės energijos bumą pažaboti kaip galima greičiau.
Gerokai pakeitė taisykles
Sausio viduryje Seime skubos tvarka buvo priimtos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pataisos, kurios iš esmės panaikino iki šiol galiojusią tvarką, o visiems iki praėjusių metų pateiktiems prašymams nustatė gana griežtą laikotarpį ir papildomų sąlygų įgyvendinamam projektui.
Remiantis naujais įstatymo pakeitimais, visi iki šiol išduoti arba dar neišduoti, bet iki praėjusių metų gruodžio 31 d. pateikti leidimai plėtoti saulės energija paremtus elektros gamybos pajėgumus galios iki šių metų liepos 1 d. Iki to laiko nespėjus įsirengti saulės elektrinės, leidimas bus panaikintas. Tiesa, darbams vėluojant dėl pateisinamų priežasčių leidimo galiojimo laikotarpį bus galima pratęsti septyniems mėnesiams.
Be to, iki kovo 1 d. visi, ketinantys plėtoti elektros gamybos pajėgumus, elektros tinklų valdytojui turės pateikti tam tikro dydžio užstatą, priklausantį nuo saulės elektrinės galios ir galintį siekti iki 15 tūkst. litų.
Artimiausiu metu Vyriausybė taip pat turės peržiūrėti savo nutarimą dėl minėtos 10 MW skatinamosios kvotos saulės šviesos elektrinėms ir apsispręsti dėl dabar padarytos išimties elektrinėms iki 30 kW galios. Tai reiškia, kad vietos naujoms saulės elektrinėms, kurioms būtų numatomas skatinamasis tarifas, šalyje greičiausiai nebeliks.
Apsaugos elektros vartotojus
Į saulės energetiką investavę ar ketinę investuoti žmonės ir verslininkai dėl tokių pokyčių, švelniai tariant, nebuvo patenkinti. Vieni kaltino nenuoseklumu, kiti – įsipareigojimų nevykdymu, treti – žaliosios energetikos žlugdymu.
Politikai ir Energetikos ministerija nusipelno kritikos strėlių, tačiau ne visų. Pirmiausia, visą procesą buvo galima suvaldyti geriau, o apie galimus pokyčius informuoti daugiau. Dar praėjusių metų vasaros pradžioje leidimus registruojantys ministerijos specialistai įspėjo, kad per artimiausią pusmetį dabartiniai teisės aktai gali pasikeisti. Vadinasi, bumo požymiai buvo įžvelgti jau ganėtinai seniai. Vis dėlto apie laukiančius pokyčius viešai prabilta tik praėjusių metų pabaigoje.
Antra, sausio viduryje Energetikos ministerija nagrinėjo leidimus, gautus dar praėjusių metų spalį, nors pagal taisykles leidimai turėjo būti apsvarstomi per 30 dienų. Tai neišvengiamai ištempia kiekvieno projekto įgyvendinimo laiką. Tiesa, visus praėjusiais metais pateiktus prašymus ji ketina išnagrinėti iki vasario pradžios. Tad laiko iš tikrųjų norintiems įsirengti saulės elektrines turėtų pakakti. Nors dabar gali nutikti taip, kad dėl staiga išaugusios tokių darbų paklausos bus itin sunku surasti tai galinčių padaryti specialistų.
Vis dėlto tokie veiksmai negali būti vadinami žaliosios energetikos žlugdymu, nes versti visos šalies elektros energijos vartotojus mokėti už pelningas palyginti nedidelės grupės žmonių investicijas, kurioms galimybes sudarė neapgalvoti įstatymai, neteisinga. Apskritai susiklosčiusi situacija gerai parodė, kaip finansinės iniciatyvos gali iškraipyti rinkos dalyvių elgesį ir skatinti išnaudoti sistemos spragas.
Ar buvo galima rasti geresnį sprendimą? Greičiausiai taip. Buvo galima pasirinkti geresnę saulės energetikos rėmimo schemą anksčiau, taip pat buvo galima rasti geresnį sprendimą ir susidarius tokiai padėčiai.
Mažųjų saulės energijos elektrinių įrengimas nuo pat pradžių turėjo būti sietas su asmeninių poreikių patenkinimu, suteikiant galimybę perteklinę elektros energiją parduoti į elektros tinklą. Galbūt siekiant didesnio susidomėjimo buvo galima numatyti dalinį saulės elektrinės įrengimo sąnaudų finansavimą, bet ne garantuotą 12 metų tarifą, kuris prasilenkia su bet kokia rinkos logika.
Kadangi bumas kilo dėl vieno dalyko – itin didelio supirkimo tarifo, veiksmingiausia būtų buvę peržiūrėti būtent jį. Valstybinė energetikos ir kainų komisija galėjo numatyti ne kilovatvalandės tarifą, o konkrečią nekintamą sumą, kuri per metus būtų išleidžiama saulės elektros energijai supirkti. Tokiu atveju saulės elektrinių skaičių ir galią būtų nustačiusi pati rinka, žmonėms ir įmonėms saulės elektrines įsirengiant iki tol, kol vienai kilovatvalandei tektų ekonomiškai pagrįsta pinigų suma.
Kad ir kaip dabar būtų, imtis veiksmų ir apsaugoti visus elektros vartotojus nuo didesnių kainų šiuo atveju buvo svarbiau, negu ieškoti tobulos saulės šviesos energijos gamybos skatinimo tvarkos. Ir tai visiškai nesusiję su žaliosios energetikos žlugdymu.
