Baracko Obamos inauguracijos kalbos išklausiusiems ultrakonservatoriams iš Arbatėlės judėjimo belieka tikėtis, kad antrosios kadencijos prakeiksmas neaplenks ir pirmojo juodaodžio prezidento.
Niekam ne paslaptis, kad savo ateinančių ketverių metų kadencijos politikos gaires JAV prezidentai nubrėžia savo inauguracinėje kalboje. Ar viskas taip ir bus daroma, kaip buvo pasakyta? Abejotina, bet bent jau ketinimus, kurių yra kupinas naujasis senasis galingiausios pasaulyje valstybės vadovas, ši kalba tikrai atskleidžia.
Pirmadienį pasakyta antrai kadencijai prisiekusio B. Obamos kalba truko 18 minučių ir susidėjo iš 2100 žodžių. Apžvalgininkai ją vadina liberalia, ambicinga, kupina energijos ir nenuolankia. Nuosaikesni politiniai priešininkai respublikonai apgailestavo, kad iš B. Obamos tikėjosi labiau „nepartinio“ požiūrio, o radikaliems, pavyzdžiui, Arbatėlės judėjimo šalininkams, turėjo kraujuoti ausys.
Visų pirma, B. Obama paragino keistis ir veikti drauge: „Mes visada supratome, kad kai keičiasi laikai, privalome keistis ir mes; kad ištikimybė mūsų pamatiniams principams reikalauja naujų atsakymų į naujus iššūkius; kad individualių laisvių apsauga reikalauja kolektyvinio veiksmo. (…) Dabar, kaip niekad, mes privalome veikti kartu, kaip viena nacija ir vienas žmogus.“
Tačiau vėliau jis aiškiai užmynė ant nuospaudos respublikonams. B. Obama pareiškė, kad toliau įgyvendins socialinės rūpybos planus, ir net paminėjo šios politikos kritikų pamėgtą sąvoką „norinčių tik imti, o ne duoti nacija“.
„Įsipareigojimai, kuriuos mes duodame vieni kitiems per „Medicare“, „Medicaid“ ir socialinės apsaugos programas, ne iščiulpia iš mūsų syvus, bet sustiprina mus. Tai nedaro mūsų norinčių tik imti, o ne duoti nacija. Tai leidžia mums rizikuoti, ir tai mūsų šalį daro didžią“, – sakė prezidentas.
Apskritai B. Obama daug dėmesio skyrė socialinio teisingumo įtvirtinimo klausimui, o tai daugeliui ultrarespublikonų yra tas pats, kas komunizmas.
„Mes suprantame, kad mūsų šaliai negali sektis, jei mažėjančiai mažumai sekasi gerai, o didėjančiai daugumai – ne, – kalbėjo B. Obama, vėliau dar pridūrė: – Mes nemanome, kad šios šalies suteikiama laisvė ar laimė yra skirta tik sėkmės lydimiems.“
Be to, B. Obama vėl prisiminė respublikonų nuotaiką gadinančią kovos su klimato kaita temą: „Mes reaguosime į klimato kaitos grėsmę, jei taip nesielgsime, tuomet išduosime savo vaikus ir ateities kartas.“
Dar daugiau, konservatorių siaubui, B. Obama tapo pirmuoju prezidentu, kuris savo kalboje pavartojo žodį
„gėjus“. Iki šiol daug dėmesio seksualinėms mažumoms neskyręs prezidentas prakalbo apie gėjų ir lesbiečių santuokas. Taip pat užsiminė apie imigracijos politikos atlaisvinimą ir sugriežtintą ginklų kontrolę: „Mūsų kelionė nebaigta, kol su mūsų broliais gėjais ir seserimis lesbietėmis įstatymai elgiasi išskirtinai (…); kol mes nesurasime geresnio būdo pasitikti besiveržiančius, vilčių kupinus imigrantus, kurie Ameriką mato kaip galimybių šalį (…); kol mūsų vaikai, nuo Detroito gatvių iki Apalačų kalnų, Niutauno lygumų, nėra saugūs ir branginami.“
Galiausiai B. Obama paragino veikti, ir greitai: „Progresas nesuderinamas su amžiaus ilgumo debatais apie vyriausybės vaidmenį, jis reikalauja mus veikti. Dabar sprendimai priklauso nuo mūsų ir negalima atidėti jų.“ Šie žodžiai buvo skirti respublikonų kontroliuojamam, prezidento pasiūlymus blokuojančiam ir susitarti negalinčiam Kongresui.
Galbūt tik nedidelė dalis kalbos apie užsienio politiką, kurioje patvirtinta Amerikos, kaip pasaulio lyderės ir demokratijos puoselėtojos, vaidmuo, turėjo mažiau suerzinti B. Obamos oponentus.
Kaip pabrėžia kai kurie apžvalgininkai, ši B. Obamos kalba išsiskyrė tuo, kad buvo daug konkretesnė nei kitų prezidentų. Taip pat ji rodo, kad prezidentas nusiteikęs ryžtingai ir su respublikonais ieškos mažiau kompromisų nei per pirmą kadenciją. Pasak BBC kalbinto gerai Baltųjų rūmų užkulisius pažįstančio politikos stratego Peterio Fenno, B. Obama dažniau naudos prezidento tribūną ir taip didins visuomenės spaudimą oponentams tariantis dėl svarbių inauguracijos kalboje išdėstytų klausimų.
Tačiau Jungtinėse Valstijose labai gajus antrosios kadencijos prakeiksmo prietaras. Pasak jo, kad ir kaip per antrą kadenciją stengtųsi ir daug nuveiktų prezidentai, vis tiek galiausiai jie į istoriją įeina dėl kokio nors skandalo. B. Obamos pirmtakas George’as W. Bushas jaunesnysis visiems asocijuojasi su beviltišku karu Irake, prieš jį buvęs Billas Clintonas – su sekso skandalu, Ronaldas Reaganas – su „Irano kontra afera“, kai paaiškėjo, kad JAV tiekė ginklus Iranui, Richardas Nixonas – su jį iš posto nuvertusiu Votergeito skandalu.
Tad nenuostabu, jog po tokios inauguracinės kalbos B. Obamos priešininkams telieka tikėtis, kad prietaras neaplenks ir dabartinio JAV prezidento.
