Vilniaus istorijai neabejingiems žmonėms geriausia praėjusių metų pabaigos naujiena tapo žinia apie Vlado Drėmos leidinio „Dingęs Vilnius“ kartojimą. Unikalią knygą vasarį išleisiančios leidyklos „Versus Aureus“ direktorius Arturas Mickevičius IQ pasakojo apie naują senosios knygos kelią pas skaitytojus.
– Ilgai manyta, kad knygos „Dingęs Vilnius“ leidimo pakartoti neįmanoma dėl kadaise iš leidyklos „Vaga“ dingusio maketo. Kaip manote, tai, kad dingo šios knygos maketas, – aplaidumo ženklas ar visgi neišvengiama leidybos dalis?
– „Vagoje“ buvęs albumo maketas šiandienėmis sąlygomis jau nebepanaudojamas. Pasikeitusios technologijos ir techninės poligrafinės galimybės reikalauja parengti kokybiškesnį maketą, kuris leidžia tikėtis ir aukštesnės leidinio poligrafinės kokybės. Žinoma, išsaugoti ankstesniojo leidinio maketo pozityvai rengiant naująjį leidimą nebūtų pamaišę, deja, yra taip, kaip yra.
„Vagoje“ dirbusių žmonių kaltinti aplaidumu ar kokiomis nors kitokiomis nuodėmėmis tikrai neturėtume. Galbūt tokio išskirtinio leidinio maketas nusipelnė didesnio dėmesio ir jį derėjo išsaugoti kaip leidyklos relikviją ar savotišką leidybos paveldo objektą. Deja, kartais aplinkybės taip susiklosto, kad praktinės daiktų panaudojimo galimybės nustelbia jų kultūrinės vertės suvokimą. Šiuo atveju praktinis buvusio maketo panaudojimas buvo gana efemeriškas.
– Kuo naujasis leidimas iš esmės skirsis nuo originalo?
– Į V. Drėmos tekstą intervencijų nedarėme. Žinoma, pagal šiandienius kalbos reikalavimus buvo sunorminta rašyba, pataisytos pastebėtos korektūros klaidos, tačiau teksto turinys nepakeistas. O ir bandymai „tobulinti“ ar „taisyti“ V. Drėmą šiuo atveju, manau, būtų buvę ne tik nekorektiški, bet net ir balansavę ties tragikomiškumo riba. Esu įsitikinęs, kad senojo Vilniaus taip, kaip V. Drėma, nepažinojo ir nepažįsta niekas (teneįsižeidžia šiandieniai istorikai ir paveldosaugininkai – jų darbą taip pat gerbiu).
Knygos maketas visiškai naujas, jo autorius dailininkas Saulius Bajorinas. Iliustracijos beveik visos lieka tos pačios, tiesa, pasinaudodami moderniųjų technologijų galimybėmis jas galėjome parengti kokybiškiau, spalvinė gama bus gerokai artimesnė originalams.
– Kaip sekėsi skenuoti surinkti daugiau kaip 600 V. Drėmos parinktų istorinių iliustracijų? Ar visas jas pavyko aptikti Lietuvos muziejuose?
– Pirmiausia reikia padėkoti Lietuvos nacionaliniam muziejui ir Lietuvos dailės muziejui. Didžioji iliustracijų dalis yra iš jų saugomų fondų. Kiti darbai saugomi įvairiose bibliotekose, muziejuose ar archyvuose. Keletas grafikos darbų yra iš privačių kolekcijų. Esame dėkingi visiems geranoriškai padėjusiems visą šį lobyną surinkti, nuskenuoti, perfotografuoti.
Taip pat be Gražinos Drėmaitės (V. Drėmos dukra, Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė – IQ) antroji albumo laida nebūtų pasirodžiusi. Manau, tuo viskas ir pasakyta. Esame nepaprastai jai dėkingi.
– Kaip vertinate šios knygos leidybą verslo aspektu? Ar tikitės, kad tai bus pelningas projektas?
– Leidyba – kultūros pramonės dalis ir, kaip visi šios srities dalyviai, tikisi verslo sėkmės. Ne išimtis ir mes, tikime tuo, ką darome.
– Ar knygos leidybai buvo gauta lėšų iš fondų ar privačių rėmėjų?
– Tai leidyklos lėšomis vykdomas projektas. Kultūros rėmimo fondui pateikėme paraišką gauti dalinį finansavimą, tačiau kol kas jokio atsakymo neturime, bet žinome ribotas fondo galimybes ir aukso kalnų nesitikime. Šiandien didžiausi mūsų rėmėjai – prenumeratoriai, kurie leidinį gaus už gerokai mažesnę nei numatomą įprastinę kainą.
Per pirmus pusantro mėnesio prenumeratorius skaičiuojame šimtais. Manau, kad iki akcijos pabaigos – vasario 5 d. – jų skaičius dar padidės. Akcijos populiarumas iš esmės toks, kokio ir tikėjomės: skaitytojas šviesus, išprusęs ir gebantis suvokti tokių leidinių vertę.
– Besitikinčius lengvo skaitinio apie Vilnių knyga tikriausiai gali nugąsdinti savo moksliškumu, o bibliofilams, ko gero, įdomesnis senasis knygos leidimas. Kokiai šiandienei auditorijai, jūsų akimis, skirtas „Dingęs Vilnius“?
– Tai knyga ne tik vilniečiams ar Vilniaus kultūros paveldu besidomintiems žmonėms. Tekstas nepaprastai informatyvus, tačiau nesudėtingas ir neapsunkintas stilistinėmis įmantrybėmis. Leidinys išsiskiria savo tarsi albumo forma: didelis formatas, prabangios medžiagos, gausu puikių meno reprodukcijų, tačiau tuo pat metu tai ir nepaprastai informatyvus, įdomus, atsakingai V. Drėmos parengtas tekstas. Na, o paveldosaugininkams ir nors šiek tiek besidomintiems ne tik Vilniaus, bet apskritai Lietuvos dailės istorija tai tiesiog stalo knyga.
– Kuo jums asmeniškai (kaip istorikui ir kaip leidėjui) svarbi ši V. Drėmos knyga?
– Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę asmeniškai bendrauti su V. Drėma. Kaip istorikas iš jo gavau puikių ir neįkainojamų pamokų, kurios paskatino kitaip pažvelgti į kultūros paveldą, muziejinį darbą, pagaliau pačią Vilniaus miesto istoriją. Tad „Dingusio Vilniaus“ leidyba man turi ir didelę emocinę prasmę. Kai 1991 m. pasirodė pirmasis knygos leidimas, studijavau ir dirbau Stokholmo universitete, tad grįžęs vasaros atostogų 1992 m. vargais negalais iš vieno kolekcininko įsigijau šį leidinį – jį nepaprastai vertinu ir saugau savo knygų lentynoje.
