Racionalusis homo economicus turi ne tik šviesiąją pusę. Net už smulkių prasižengimų ar stambaus masto nusikaltimų gali slypėti ekonominiai motyvai
Korupcija yra užkrečiama ir gali būti importuota ar išmokta. Tiesa, žmonių bendruomenės ar ištisos šalys korupcijos židiniais tampa ne be priežasties. Už to neretai galima rasti ekonominių motyvų, kuriuos savo knygoje „Ekonomikos gangsteriai“ išnagrinėjo amerikiečių ekonomistai Edwardas Miguelis ir Raymondas Fismanas. Pastarasis autorius specialiai IQ kiek plačiau paaiškino knygoje dėstomas mintis.
Esi tas, kaip statai automobilį
Į galiojančioms taisyklėms nusižengiantį elgesį minėti ekonomistai pradėjo gilintis nuo iš pirmo žvilgsnio nereikšmingos kasdienės elgsenos – automobilio statymo įpročių. Jie surinko ir išanalizavo kelerių metų duomenis apie baudas, skirtas už automobilių statymo pažeidimus Jungtinių Tautų (JT) diplomatams Niujorko mieste.
Kaip teigė patys tyrimo autoriai, jie aptiko didelio masto realybėje vykstantį eksperimentą, kuris suteikė galimybę palyginti, kaip galiojant toms pačioms sąlygoms elgiasi iš 146 skirtingų šalių atvykę žmonės. Diplomatų automobilių statymo įpročiai buvo įdomūs tuo, kad jie naudojosi automobiliais su specialiais numeriais ir neprivalėjo mokėti paskirtų baudų.
Minėti ekonomistai surinko ir apibendrino duomenis apie baudas už automobilių statymą, skirtas JT diplomatams per 1997–2002 m. laikotarpį. Buvo analizuojami keli aspektai – prasižengusiųjų atstovaujamos valstybės, vienam atstovui tenkantis prasižengimų skaičius, ryšys su korupcijos lygiu atitinkamoje šalyje.
Paaiškėjo, kad diplomatų nusižengimų skaičius daugeliu atvejų buvo tiesiogiai susijęs su korupcijos lygiu jų atstovaujamose šalyse. Kuo korupcijos indeksas gimtojoje šalyje buvo didesnis, tuo daugiau automobilio statymo pažeidimų darydavo iš jos atvykęs diplomatas. Be to, ilgesnis buvimas JAV neturėjo įtakos diplomatų elgsenai. Priešingai – jis skatino nusižengti dar dažniau: antrai kadencijai paskirtų diplomatų nusižengimų skaičius išaugdavo 8–18 proc.
Įdomu tai, kad šalys, kuriose vyravo neigiamas požiūris į JAV, automobilių statymo taisykles diplomatai buvo pasirengę pažeidinėti dažniau už statistinį vidurkį. Iš šalių, kurioms JAV skirdavo santykinai didelę paramą, diplomatai nusižengdavo rečiau už statistinį vidurkį. Tad drausmingą elgesį ar prasižengimus skatino ir individualus JAV kaip valstybės vertinimas. O apskritai tyrimas parodė, kad žmonės naujoje aplinkoje linkę elgtis pagal anksčiau įgytą patirtį ir normas, kurios buvo išugdytos gyvenant kitur.
Racionalaus elgesio dangstymas
Automobilių statymo pažeidimai gali atrodyti kaip nekalta smulkmena, palyginti su kitais knygoje nagrinėjamais pavyzdžiais. Nors visiems atvejams bendra tai, kad jų veikėjai arba tie, ką autoriai vadina „ekonomikos gangsteriais“, vadovaujasi vienoda logika. Pasak R. Fismano, ekonomikos gangsteriai dažniausiai turi racionaliąją savo pusę ir siekia vienaip ar kitaip išreiškiamos ekonominės naudos.
Beje, socialinės psichologijos atstovai seniai yra pastebėję, kad žmonėms būdinga tendencija racionalizuoti savo elgesį – taikyti tam tikrą gynybinį mechanizmą, kuriuo pateisinamas kitu atveju nepriimtinas poelgis. R. Fismanas teigia priešingai sakydamas, kad tam tikrais atvejais pakankamai racionalus elgesys gali būti slepiamas po emocijomis ar iš šalies keistai atrodančiais motyvais.
Vienas tokių pavyzdžių yra raganų fenomenas, vis dar gajus skurdžiose Afrikos valstybėse. Tikėjimas raganomis yra pakankamai paplitęs reiškinys, bet juo praktiškai visada apkaltinamos senyvo amžiaus moterys. Galbūt jos labiausiai atitinka tipinės raganos įvaizdį, bet jei manytume, kad toks užsiėmimas apskritai egzistuotų, tai jis neturėtų priklausyti nuo amžiaus ar lyties.
R. Fismanas argumentuoja, kad kaltinimai raganavimu turi ekonominį pagrindą: senyvo amžiaus moterys yra našta šeimai, o kai susiduriama su ekonominiais nepritekliais, vienas iš sprendimų yra atsikratyti nenaudingiausių šeimos narių, kad galėtų išgyventi kiti.
Kaip tapti stambiu gangsteriu
Panašiais ekonominio pragmatizmo principais savo poelgius grindžia ir kur kas didesnio kalibro gangsteriai: Afrikos sukilėlių vadai, kontrabandininkai ar autoritariniai valstybių lyderiai. Jų tikslas visais atvejais yra vienas – kaip galima labiau padidinti gaunamą naudą, kuri dažnai sutampa su daugiaženklėmis sumomis užsienio bankų sąskaitose.
Didžiausią asmeninę naudą gali atnešti ne jėgos ir galios demonstravimu paremtas, o konstruktyvus tokių gangsterių požiūris į savo aplinką ir kitus. Pavyzdžiui, ilgametis Indonezijos diktatorius Suharto sugebėjo pasiekti sąlyginį šalies klestėjimo lygį ir tuo pačiu metu susikrauti 15–25 mlrd. JAV dolerių vertinamą turtą. Šį turtą jam pavyko sukaupti per daug nesikišant į natūralius ekonominius procesus, bet už tai iš visų reikalaujant savo dalies. Tris dešimtmečius savo postą jis sugebėjo išlaikyti ne dėl to, kad taikė žiaurias sankcijas visiems aplinkiniams, o dėl to, kad su visas savo aplinkoje esančiais žmonėmis buvo linkęs dalytis.
Nors skaitant apie Suharto pavyzdį gali susidaryti įspūdis, kad knygos autoriai linkę teigiamai vertinti tam tikrą korupcijos rūšį, R. Fismanas patikslina, kad taip tikrai nėra. „Indonezijai gana neblogai sekėsi valdant Suharto, o Italijai – veikiant mafijos gaujoms. Kodėl taip atsitiko, yra didelis klausimas korupcijos tyrėjams. Bet absoliučiai neteigiu, kad centralizuota korupcija yra geriau už korupcijos nebuvimą. Vis dėlto gali tekti rinktis tarp centralizuotos korupcijos ir visiško chaoso, o ir centralizuota korupcija nėra lygiavertė – Indonezija neblogai tvarkėsi valdoma Suharto šeimos, bet Konge, kai į valdžią atėjo diktatorius Mobutu, niekam gerai nebuvo, išskyrus patį diktatorių“, – teigė R. Fismanas.
Sprendimų metas
Niujorko gyventojams įgrisusią diplomatų automobilių statymo problemą miesto meras Michaelis Bloombergas išsprendė gana paprastai – iš automobilių, kuriems tekdavo daugiau kaip trys neapmokėtos baudos už automobilių statymą, buvo atimami diplomatiniai numeriai. Po šio taisyklių pakeitimo diplomatų padarytų pažeidimų skaičius sumenko 95 proc.
Ar egzistavo kitas būdas, kaip pakeisti nedrausmingų diplomatų įpročius? R. Fismanas įsitikinęs, kad taip. Tik tam reikėjo tinkamų sąlygų. Galiojančioms taisyklėms nusižengiantis elgesys galėjo būti greičiau pamirštas, jei nusižengti linkę diplomatai didžiąją laiko dalį būtų praleidę su pažangiais diplomatais iš kitų šalių. Kadangi kiekvienos šalies diplomatai daugiau laiko praleisdavo tarp tokių pačių žmonių kaip jie, tai aplinkui gerųjų pavyzdžių, kurie galėtų „užkrėsti“, tiesiog buvo per mažai.
Kai reikia paskatinti keistis miestus ar ištisas valstybes, užduotis nėra tokia paprasta. Nei griežtos sankcijos, nei edukacinės iniciatyvos, siekiant pakeisti aplinką, dažniausiai nėra veiksmingos. „Ekonomikos gangsterių“ autoriai nurodo, kad net milžiniška parama skurdžioms šalims nesprendžia korupcijos problemos ir neretai paramos lėšos papildo autoritarinių vadų kišenes.
Vienas sprendimų tokiu atveju, pasak R. Fismano, gali būti ištisų institucijų importas. „Pagrindinė mintis ta, kad gali pasiskolinti geras teisines ir ekonomines institucijas iš tokių šalių kaip Kanada ir jas pritaikyti tokiose šalyse kaip Hondūras. Kai kurie žmonės tai linkę vadinti neokolonializmu“, – teigė R. Fismanas.
Knygos „Ekonomikos gangsteriai“ autoriai mini lietuvių kilmės politiką Antaną Mockų, kuris, tapęs Bogotos meru ir šias pareigas ėjęs dvi kadencijas, sugebėjo gerokai pertvarkyti chaotišką ir nesaugią miesto aplinką. Tam A. Mockus pasitelkė labai netradicinius būdus.
Pavyzdžiui, siekdamas paskatinti vairuotojus drausmingiau laikytis eismo taisyklių, jis įdarbino kelis šimtus mimų, kurie miesto sankryžose parodijavo prasižengusius vairuotojus. Teigiama, kad dėl to šviesoforų signalų paisančių vairuotojų skaičius padidėjo nuo 26 iki 75 proc. Beje, daugiau kaip 2 tūkst. transporto skyriaus policininkų A. Mockus iš karto atleido dėl korupcijos. Po antrosios šio politiko kadencijos Bogota tapo saugesniu įvairiomis prasmėmis gyventi miestu.
R. Fismanas pažymėjo, kad savo sumanymais A. Mockus siekė spręsti ne konkrečias problemas, o keisti visos visuomenės požiūrį į jas. Jam sėkmės pavyko pasiekti dėl formalių ir neformalių institucinių pokyčių, kurie leido pasiekimams išlikti. Vis dėlto rinkėjai to nebuvo linkę įvertinti – A. Mockus kelis kartus nesėkmingai bandė tapti Kolumbijos prezidentu.
Bet įdomiau tai, kad patys bogotiečiai vėliau pasirinko dideliu skaidrumu neišsiskiriančius politikus, kurie buvo linkę tenkinti atskirų grupių, o ne visos visuomenės interesus. „Kandidatų kriminalinės praeities faktas neturi didelio poveikio elektorato nuomonei. Tai šiuolaikinės demokratijos funkcionavimo trūkumas, kurį turime išsiaiškinti iki galo arba jį tiesiog priimti“, – sakė R. Fismanas.
