Ar įmanoma pasiekti, kad Lietuvoje išnyktų vaikų namai ir atsirastų nauja globos sistema – šeimoje? Tai seniai padarė Vakarų Europa ir to jau imasi bulgarai bei rumunai. Lietuvoje ši problema prisimenama tik per įvairias labdaros akcijas, kurios iš tiesų tik stiprina ydingą sistemą.
Įžymus magas Efrafaksas, žinomas visoje galaktikoje, vienąsyk susilažino iš savo gyvybės, kad per metus jam pavyks Magramalo megakalną padaryti visiškai nematomą. Didžiąją metų dalį prasikrapštęs su nepatikimomis nematomumo technologijomis – didžiuliais Šviesovožtuvais ir Refrakto nulifikatoriais – likus devynioms valandoms iki metų pabaigos jis suprato, kad nespės.
Efrafaksas pasitelkė draugų draugų draugų draugus, kuriems netyčia priklausė viena didžiųjų tarpžvaigždinių vežimo bendrovių. Po sunkiausios galaktikos istorijoje darbo nakties Magramalo kitą dieną nebebuvo matyti. Efrafaksas lažybas pralošė. Įtarimų sukėlė du dalykai. Pirma, žengdamas į tą vietą, kur buvo Magramalas, už nieko neužkliūdavai ir į nieką nesusikuldavai nosies. Antra, aplink planetą skriejo įtartinai atrodantis papildomas mėnulis.
Kaip aprašo „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“, Efrafaksas galėjo išsisukti panaudojęs daug paprastesnę ir pigesnę technologiją – KKP (Kažkieno Kito Problemos) lauką. Žibintuvėlio baterijos pakanka palaikyti KKP daugiau nei šimtą metų, nes lauko veikimas remiasi natūraliu žmonių polinkiu nematyti to, ko nenori matyti arba negali paaiškinti. Jei Efrafaksas būtų tiesiog perdažęs kalną rožine spalva ir įjungęs artimiausioje elektroninių prekių parduotuvėje įsigytą KKP lauką, būtų išsaugojęs gyvybę.
Kodėl visa tai svarbu? Dvidešimt metų nepastebimi internatai, tapę vaikų globos namais, Lietuvoje greičiausiai yra saugomi KKP lauko, kuris maitinamas brangiu akumuliatoriumi, turinčiu avarinę dyzelinio generatoriaus sistemą.
Kažkas ne taip
Vaikai aprengti, pavalgydinti, turbūt lanko pamokas. Jų netalžo girta motina ar patėvis. Pastatai dideli, gražūs, apšiltinti. Nematome problemos. Ją mato visa likusi Europa. Vakarų valstybėse masinės vaikų globos įstaigos jau tapo istorija. Tai atgyvena iš tų laikų, kai tėvai mirdavo nuo maro ar tuberkuliozės, o našlaičiui tai buvo vienintelis išsigelbėjimas nuo bado ir šalčio.
Iš 93 Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namuose 2010 m. globotų vaikų tik vienas buvo našlaitis. Pasitaiko, kad panašiose kūdikių ar vaikų institucijose našlaičių apskritai nebūna. Tad pirma ir pagrindinė galimybė mažinti institucinę globą – dirbti su esamais biologiniais tėvais ir jiems padėti auginti vaikus.
Darbas su socialinės rizikos šeimomis yra itin silpna ir teigiamų pokyčių neduodanti sritis. Tai šių metų pradžioje ataskaitoje paskelbė Valstybės kontrolė. Su maždaug trečdaliu socialinės rizikos šeimų dirbama ilgiau nei penkerius metus, tačiau priežastys, dėl kurių šeima įtraukta į apskaitą, neišnyksta. Dažni atvejai, kai vaikai iš šeimos paimami ir grąžinami į ją po du tris kartus. Visa tai – dėl darbuotojų ir kvalifikacijos trūkumo, galiausiai dėl to, kad nėra beveik jokių kriterijų, kada ir kaip vaiką būtina atskirti nuo šeimos.
„Iš ES valstybių, net ir naujųjų, tampame, ko gero, vieninteliai, kur aiškios vizijos ir politinės valios nėra“, – apie vaikų globą kalbėjo vaikų psichiatras Dainius Pūras.
Yra ir paradoksali kliūtis judėti į priekį. ES investicijos į globos įstaigų pastatus jų administracijoms tampa pretekstu toliau gyvuoti. Mat ES paramos gavusi įstaiga negali būti likviduoda ar keisti veiklos pobūdžio bent penkerius metus.
Sveiki paverčiami ligoniais
Vienas sveikas vaikas, patekęs į globos įstaigą kūdikystėje ir institucijose pragyvenęs iki 18 metų, pagal dabartinius įkainius (mažiausiai 2 tūkst. litų per mėnesį) mokesčių mokėtojams kainuos 430 tūkst. litų. Jei vaikas turi negalią, jo globa kas mėnesį kainuoja apie 3 tūkst. litų, tačiau institucijose toks vaikas gyvens ir sulaukęs pilnametystės, tad jį išlaikyti visą gyvenimą gali kainuoti kelis milijonus.
Šiuo metu įstaigose globojama 4 tūkst. vaikų, jei kiekvienam nuo kūdikystės iki pilnametystės skirtume po minimalią sumą (430 tūkst. litų), mokesčių mokėtojams tai kainuotų 1,72 mlrd. litų.
D. Pūras juokėsi, kad tarptautinė profesionalų bendruomenė yra pasmerkusi institucinę kūdikių globą, o Lietuvoje tai – universitetinio lygio institucija.
Nemaža dalis šių pinigų tenka ne vaikui, o atlyginimams. Kaip rodo vaiko teisių apsaugos kontrolierės surinkti duomenys, Kauno universitetinių klinikų Vaikų reabilitacijos ligoninės „Lopšelis“ pacientui 2010 m. per mėnesį teko 5987 litai, iš kurių darbo užmokesčiui sunaudota 69 proc., arba 4130 litų.
D. Pūras juokėsi, kad tarptautinė profesionalų bendruomenė yra pasmerkusi institucinę kūdikių globą, o Lietuvoje tai – universitetinio lygio institucija. Ji, beje, dėl šio statuso gauna dvigubai didesnį finansavimą nei kiti kūdikių namai.
Visi kūdikių namai yra gydymo įstaigos, tad jų gyventojai – pacientai. „Kūdikių namuose daugiausia yra sveikų vaikų, bet tai gydymo įstaiga. Ten žaidžiamas medicininis žaidimas. Yra gydytojai, sesutės. Jei tai yra gydymo įstaiga, jam reikia diagnozės. Šis sveikas kūdikis gauna sutrikusio vystymosi diagnozę. Tarp eilučių suprask, kokia nors girtuoklė pagimdė ir ką jau čia bus normalus… Taip sveiką žmogų popieriuje padarome nenormalų“, – sakė D. Pūras, vadovaujantis Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos Vaikų psichiatrijos ir socialinės pediatrijos centrui.
D. Pūro teigimu, medicininiais tyrimais įrodyta, jog pakanka nuo trijų iki šešių mėnesių, kad įstaigoje apgyvendinto sveiko kūdikio raida išties sutriktų. Pagrindinė priežastis – neužtikrinamas emocinis ryšys su konkrečiu žmogumi.
Pagrindinis kūdikio poreikis ir teisė – vystytis – institucijoje apribojama. D. Pūrui toks piliečio teisių pažeidimas yra svarbus argumentas kurti visiškai kitokią globos sistemą, tačiau jis teigė, kad Lietuvoje dažniausiai iš to juokiamasi. Atsirado mat keturių kilogramų pilietis.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierės Editos Žiobienės 2011 m. atlikto tyrimo ataskaitoje teigiama, kad šešeri sutrikusio vystymosi kūdikių namai nurodė turintys iš viso 16 visiškai sveikų vaikų. Tačiau daugumos kitų vaikų sveikatos sutrikimai netrikdo jų kasdienės veiklos ir būti medicinos įstaigoje jiems visiškai nebūtina. Įtarimų dėl sveikatos sutrikimų masto kontrolierei sukėlė tai, kad vengiama kreiptis į medicinines neįgalumo nustatymo komisijas.
2006 m. tik vienu atveju iš dešimties kūdikiai į globos institucijas patekdavo dėl reikalingos intensyvios slaugos arba negalios. Daugiau nei pusė nurodytų priežasčių – nedarni šeima.
Kokio gyvenimo mokykla?
Valstybės institucijų šiuo metu iškeltas uždavinys – sumažinti vienoje įstaigoje vietų skaičių iki 60. Tačiau institucija išlieka institucija su savo dvasia. Dvasią gerai atspindi oficiali Šakių vaikų globos namų nuomonė, išdėstyta 2010 m. veiklos plane: „Naujų šeimynų steigimas rajone kelia pavojų globos namų išlikimui.“ Nors šeimynos panašesnės į institucijas, tik privačias, jos vis dėlto gali būti laikomos pranašesnėmis už masinius vaikų namus. Tačiau geresnes sąlygas vaikams patys vaikų namai laiko grėsme.
Vaikų namai vaikui gali būti ne mažiau pavojingi nei ydinga šeima, nuo kurios jis buvo atskirtas. Viena dažniausiai diskutuojamų ir retai įrodomų problemų yra seksualinis išnaudojimas. Galų gale ankstyvas vaikų ir paauglių tarpusavio seksualinis bendravimas vaikų namuose sunkiai kontroliuojamas.
Visa tai netiesiogiai remiama įvairiomis labdaros akcijomis, kuriomis siekiama pagerinti vaikų sąlygas, tačiau išties stiprinama ta pati institucinė sistema. Vaikams reikia šeimos, o ne Jono Valančiūno parašo reklamos plakate su užrašu „Padėti paprasta“. Pasirašyti ar įdėti vieną kitą tūkstantį į institucijos kišenę tikrai paprasta.
Bulgarų lenktynės
Kodėl Vakaruose įvyko deinstitucionalizacijos proveržis? Pirmas aspektas, pasak D. Pūro, yra žmogaus teisės: jis turi teisę gyventi laisvėje. Antras argumentas – ekonominis.
Jei pinigus, šiuo metu skiriamus globos įstaigoms, būtų nuspręsta atlyginimų pavidalu padalyti norintiems globoti vaikus, ko gero, būtų sunku atsiginti norinčių pasiimti porą vaikų ir mažiausiai 4 tūkst. litų per mėnesį. Tokia eksperimentinė reforma įvyko Slovakijoje.
Jei pinigus, šiuo metu skiriamus globos įstaigoms, būtų nuspręsta atlyginimų pavidalu padalyti norintiems globoti vaikus, ko gero, būtų sunku atsiginti norinčių pasiimti porą vaikų ir mažiausiai 4 tūkst. litų per mėnesį.
„Slovakai pažiūrėjo, kad kūdikių namuose maždaug santykiu vienas ir vienas yra kūdikių ir darbuotojų, tad nusprendė įteikti kiekvienam po vieną. Nori – imk vieną iš tų kūdikių, augink ir gausi tą pačią algą. Viskas tas pats, tik pastato nereikia išlaikyti. Truputį rizikingas tas slovakų projektas, visa Europa stebi, ar nebus kokių nors padarinių“, – pasakojo D. Pūras.
Bulgarijoje, kuri daugeliu rodiklių – ir ekonominių, ir korupcijos – gerokai atsilieka nuo Lietuvos, vaikų globos deinstitucionalizacija tapo nacionalinio pasididžiavimo reikalu.
„Nežinau, kaip bus toliau, bet kol kas pas juos nuvykus sunku patikėti. Vyriausybė kartą per savaitę posėdžiauja šiuo klausimu. Politinėje darbotvarkėje vaikų namai užima tokį patį lygį kaip energetika. Jie moka žodžius, kurių pas mus nemoka. Labai bjaurus ilgas žodis yra „deinstitucionalizacija“. Jie lenktyniauja su rumunais, čekais, slovakais, gruzinai irgi nerimsta“, – pasakojo D. Pūras.
Internatai apkasuose
„Pavojus tai, kad institucijos susikoncentruoja ne į vaiko interesus, o yra varomos į priekį savo pačių interesų“, – rašoma visame pasaulyje veikiančios nevyriausybinės organizacijos „Gelbėkit vaikus“ globos politikos apžvalgoje. Joje kalbama apie skurdžias ir silpnas šalis, kuriose vaikų namai tampa įrankiu siurbti donorų paramą ir daryti verslą iš tarptautinio įvaikinimo, tačiau šie žodžiai tinka ir Lietuvai.
Kiek vaikų globos institucijos suinteresuotos išlikti vienokia ar kitokia forma?
„Tai labai skausmingas klausimas, – sakė Dovilė Šakalienė, Žmogaus teisių stebėjimo instituto programų direktorė. – Mano akimis, patys globos namų darbuotojai yra sistemos įkaitai. Jiems atrodo, kad jei bus išardyti dideli globos namai, žmonės neteks darbo. Nesakyčiau, kad darbuotojai yra stabdys arba trūkumas. Sakyčiau, jie yra iššūkis. Reikia dirbti su tais žmonėmis, kad jie padėtų, o ne lauktų ir bijotų.“
