Dominikos Respublika po keturių valandų skrydžio poilsiautojus iš Niujorko linksma pasitiko Punta Kanos kurorte. Mūsiškis lėktuvas čia nusileido šeštas, tad beveik visa oro uosto erdvė tapo užimta.
Pažintis su savotiškai egzotiška šalimi prasidėjo dar sėdint orlaivyje: šypsnius kėlė šiaudiniu stogu uždengta palapinė, vadinama terminalu, iš lėktuvo lipantys ir persirengiantys (tiksliau, nusirengiantys) turistai, tarsi šokantys čia pat vietinių kapelos grojamu salsos ritmu. Šypsenos šiame krašte mane lydėjo visą viešnagės laiką, tačiau kartais ne tik iš džiaugsmo, bet ir dėl užuojautos vietiniams. Iki šiol džiaugiuosi ten negimusi.
Nepavojinga tik po palme?
Punta Kanoje gali mėgautis visais europietiškų kurortų teikiamais malonumais, galbūt labiau džiugina švelnus plataus paplūdimio smėlis, gajesnės palmės ir ryškiai mėlynomis bangomis į krantą besiritantis Atlanto ir Karibų jūros vanduo. Šių malonumų atsikandau per trejetą dienų ir pasiryžau ištrūkti iš amerikiečių rojaus savo akimis pamatyti, kas vyksta čionykštėje žemėje. Būtent, pasiryžau, nes Punta Kanoje atostogaujantys bičiuliai amerikiečiai šiai odisėjai neprisiruošia daugybę metų. „Pavojinga! – į, jų nuomone, kvailą mano „kodėl“ atmetė jie. – Apvogs, pagrobs, mažų mažiausiai apgaus.“ Tačiau susidūriau su kitokia realybe – atvykėlius dominikiečiai myli ir gerbia, kaip galima mylėti ir gerbti vienus iš savo maitintojų.
Kitus šeimos narius palikę paplūdimyje po palmėmis, su tėčiu išsiruošėme keliauti į Kristupo Kolumbo atrastą šalies kampelį – dabartinę Dominikos sostinę Santo Domingą. Ją nuo Punta Kanos skyrė trijų valandų kelionė Karibų jūros pakrantės lyguma. Dar keturios, ir būtume pervažiavę per visą šalies ilgį bei atsidūrę Haityje. Kelionėje gidui prasitarus, kad haitiečiai į jų kraštą migruoja kaip lietuviai į Angliją, supratau, kad toji gretima šalis neatsidurs nė tolimiausiuose mano kelionių planuose.
800 dolerių – toks normalus dominikiečio metinis atlyginimas. Mokytojos – 1200. Tačiau valstybinio banko valdytojas, gido teigimu, per mėnesį gauna tiek, kiek, tarkim, policininkas per 25 savo karjeros metus. Tokie čionykščio pasakojimo momentai nesukūrė šalies, į kurią norėtųsi imigruoti, paveikslo – skurdas ir kapitalistinio pasaulio individo sąmonei nesuvokiamos keistenybės. Jų per trijų valandų kelionę apynauju „Mercedes-Benz“ mikroautobusu (su kondicionieriumi!) teko išgirsti ir išvysti ne vieną. Buvo sunku patikėti savo akimis regint ant seno mopedo – pagrindinės miestelių gyventojų susisiekimo priemonės – praburzgiančią keturių asmenų šeimą.
Nebuvo jauku patogiai sėdėti ir mūsų komfortiškame automobilyje žinant, kad Dominikos Respublikoje leidžiama vairuoti išgėrus ar gurkšnoti alų tiesiog prie vairo. „Nedraudžiamas vaisius ne toks saldus“, – mus nuramino puikiai angliškai kalbantis gidas, kurį dėl dikcijos išgyrė su mumis keliaujanti didelė didelių kaliforniečių šeima. Beje, ši kompanija, kaip mums buvo nupasakota, nesaugioje šalyje, suteikė saugumo: gausios šeimos galvos – du dvidurės spintos pločio amerikiečių policijos tarnautojai – daugiau ar mažiau garantavo ramybę ne tik saviškiams, bet ir kitiems bendrakeleiviams.
Vienas gidas sakė…
Į sostinę mus lydintis vietos kelionių agentūros atstovas pasakojo, kad pagrindiniai dominikiečių verslai yra cukranendrių ir tabako auginimas, tad cukrus ir cigarai. Taip pat kava, kakava, medvilnė, ryžiai. Viešbučiai Punta Kanoje – ispanų nuosavybė. Čia vietiniai veržiasi dirbti ne tik iš netolimų Higvėjaus ar La Romanos miestų, bet ir iš sostinės. Menkesnį išsilavinimą turintys piliečiai darbą turistų aptarnavimo srityje laiko karjeros viršūne.
Viešbutyje dominikiečiai dirba šešias dienas po 20 valandų per parą, paskui turi dviejų dienų savaitgalį. Tuomet bene vienintelė ir geriausia pramoga – poilsis prie televizoriaus. Didžiausias uždarbis gaunamas iš arbatpinigių. Todėl vietiniams ir turistams skirtų parduotuvių kainos skiriasi kaip diena ir naktis: cigaras, pakelis cigarečių, žvakė kokoso kiaute, galų gale, higienos reikmenys turistams skirtoje prekyvietėje dominikiečiui atsieitų dviejų dienų uždarbį, o įsigeidus savaitę pailsėti viename iš vidutinės klasės viešbučių Punta Kanos pakrantėje tektų paplušėti nuo pusantrų iki poros metų.
„Mano brolio sūnus gimė mėlynakis, visi juokaujame, gal jo žmona slapčia ilsėjosi Punta Kanoje“, – į savo pasakojimą apie dominikiečių gymį nuotykį iš asmeninio gyvenimo įterpė gidas. Iš tiesų, tamsaus gymio (didžioji dalis – juodaodžiai, keliolika procentų mišrios rasės ir vos keli – baltaodžių) dominikiečiai retais atvejais susilaukia palikuonių mėlynomis akimis.
Pietietišką Dominikos Respublikos gyventojų mentalitetą išduoda optimistiškas būdas, lankstus salsos ritmu judantis kūnas, karštas temperamentas. Pačiai jį teko pažinti stebint vietinius, šokančius taip, lyg būtų be kaulų, bei vairuojančius transporto priemonę. Man, adrenalino mėgėjai, keliaujant šio krašto greitkeliais bei miestelių ir sostinės gatvėmis širdis drebėjo kur kas labiau, nei šokant parašiutu iš 4 km aukščio ar išbandant „Kingda Ka“ mirties kilpą… Įsivaizduokite, važiuoja jūsų automobilis savo juosta, o priešpriešiais periodiškai išnyra kita, kuriai kažką panūsta aplenkti ar sutrumpinti kelią iki priešais esančio posūkio. Degalus taupyti juk reikia… Galonas benzino (3,78 litro) čia kainuoja 6–7 dolerius, geriamojo vandens – apie dolerį. Tad tiek vienas, tiek kitas skystis daugumai vietinių yra prabanga.
Kolumbų miestas
Karibų jūros pakrantėje įsikūrusi šalies sostinė ir uostas Santo Domingas – vienas iš antrosios Kristupo Kolumbo kelionės atradimų. Ant šios visam pasauliui reikšmingos istorijos pamatų yra susiformavęs ir šiuolaikinio didmiesčio kultūrinis identitetas, menamas ne vieno iki šių dienų išlikusio praeities paminklo. Visgi palyginti jauna, šiek tiek daugiau nei pusę tūkstantmečio siekianti kultūra dažno Senojo žemyno gyventojo veikiausiai nenustebins ypatinga autentika, nebent istorine reikšme. Kristupo Kolumbo švyturio monumentas, tvirtovė Casa del Cordón, kurioje su šeima gyventa jo sūnaus Diego Kolumbo, iš tų laikų išlikusi miesto siena bei vartai, žinoma, miesto simboliu tapusi Kolumbo statula, apspista balandžių, – šie objektai turistams vaizdžiai mena kolumbiados didybę.
Mūsų kompanijai gidas su pasididžiavimu pristatė pirmąjį vyriausybės pastatą Amerikoje – Karališkųjų rūmų muziejų (Museo de las Casas Reales) (čia mane sužavėjo unikali pirmoji amerikiečių vaistinė) ir Nacionalinį panteoną (Pantheon Nacional) – XVIII a. jėzuitų bažnyčią, kurioje palaidoti didžiausi šalies didvyriai. Marmurinės šventovės su nuostabiomis freskomis ant lubų rimtį tądien (turbūt kaip ir visada) trikdė triukšmingi turistų būreliai bei ypač nedisciplinuota, plepanti ir besimuistanti garbės sargyba (vėl tas pietietiškas temperamentas…), nė iš tolo neprilygstanti, rodos, nė nekvėpuojančiai Bakingamo rūmų. Labiausiai likau sužavėta senosios Santo Domingo katedros skliautų, senamiesčio pastatų iš koralų bei kolonijinio stiliaus architektūros.
Subjektyvios detalės
Visgi mano egzotiškos kultūros potyrių ieškančios akys labiausiai fiksavo detales. Iki šiol stebiuosi, kad milijoninio uosto senamiestyje ir centrinių rajonų gatvėse žmonių buvo reta, o automobilių – kaip skruzdėlių. Niekas nevaikšto pėsčiomis, visi skuba genami nerimstančio pietietiško temperamento: šoka į važiuojančius merdėjančius mikroautobusus ar autobusus – be langų, be durų, su maišais vietoj sėdynių – ir skuba jiems vieniems žinomais reikalais.
Tačiau jei apie šalies gyventojus spręstume iš čionykščių šunų, dominikiečius galėtume vadinti pačia romiausia ir taikiausia tauta Žemėje. Apie šiuos padarus užsiminiau ne šiaip sau: per pirmą pusvalandį Santo Domingo senamiestyje buvau išgąsdinta, kai fotografuodama vos neužlipau ant vidury šaligatvio išsitiesusio negyvo šuns. Gidas patikino, kad šunytis nenustipęs, o snaudžia ir laukia paglostomas ar dosnaus praeivio palepinamas kąsneliu. Jo teigimu, šioje šalyje nerastume nė vieno pikto ar agresyvaus šuns, kaip ir vietos džiunglėse pavojingo augalo ar gyvūno. Taigi tokie tysantys šunėkai, kaip ir klibantys automobiliai, yra vieni Santo Domingo senamiesčio atributų.
Priešpaskutinę viešnagės Dominikos Respublikoje dieną pasikinkius keturračius teko apžiūrėti netoli Punta Kanos esančias džiunglių proskynas ir vietos kaimelius bei vienkiemius. Skurdžios trobelės geriausiu atveju priminė apleistus lietuviškų sodų namelius (su lauke augančiais mūsiškiais kambariniais augalais), blogiausiu – kiaurasienes palapines. Kiniškomis suknelėmis apsirengusios basos mergaitės turistams dovanojo savo primityvius piešinėlius, besitikėdamos užmokesčio. Išsilavinę, save gerbiantys vietiniai nesidžiaugia, jei jų vaikai pinigauja – turėdami vieną kitą pesą santaupų jie neva nebenori eiti į mokyklą.
Kaimuose mopedus ar senutėlius automobilius iki šių dienų atstoja jaukūs ir kantrūs asiliukai, milžiniškos juodos ir labai nekvapnios kiaulės ganosi tiesiog kieme, keistos karvės didžiulėmis ausimis – vešlioje greta esančioje pievoje. Pasijusti tarsi grįžus šimtmečiu į praeitį čia neprireiks itin lakios vaizduotės.
Bet dominikiečiai laimingi – gal kiek įkyrūs, gal vakariečiams per mažai subtilūs, tačiau malonūs, gerbiantys maitintojus turistus, o agresyviausi, kuriuos teko sutikti, nebent į savo parduotuvėlę už rankos įsitempti tykantys prekiautojai sostinės senamiestyje. Amerikiečių bičiulių skambinti pavojaus varpai neperžengti viešbučio ribos per trumpas žvalgytuves po šalį gaudė toli, kaip tolimas triukšmingos vietinių klausomos muzikos Punta Kanos miestelio gatvėse aidas vakarieniaujant viešbutyje.
