Kolonizacijos palikimas, skurdas, korupcija, teisingumo stoka ir Vakarų nenoras teptis rankų atveria duris islamo radikalams įsitvirtinti Afrikoje. Įvykiai Malyje – tipinis pavyzdys.
Pirmadienį JTO Saugumo Taryba pritarė Prancūzijos intervencijai į Malį. Anksčiau pritarta, kad gretimos Vakarų Afrikos šalys kontingentą dislokuotų šioje „žlugusioje valstybėje“.
Prancūzijos kariuomenė jau savaitgalį aktyviai įsitraukė į kovą su Malio šiaurėje įsitvirtinusiais islamistais ir net patyrė pirmų nuostolių. Planuojama, kad Malio vyriausybės kariuomenei į pagalbą ateis apie 2,5 tūkst. prancūzų, dar iki 3 tūkst. karių turėtų atsiųsti Senegalas, Burkina Fasas, Nigeris, Nigerija ir Gvinėja. Prie operacijos prisideda ar ketina prisidėti JAV, Danija, Vokietija, Didžioji Britanija ir kitos šalys.
Nors iš pradžių susidurta su dideliu ir profesionaliu pasipriešinimu, neabejojama, kad tarptautinėms pajėgoms pavyks išstumti islamistus iš miestų, esančių Malio šiaurėje, kur jie yra įsitvirtinę. Vis dėlto vargu ar tuo konfliktas baigsis, todėl tarptautinėms pajėgoms gali tekti ilgam pasilikti, kad Malis netaptų dar vienu Somaliu, tik esančiu arčiau Europos ir turinčiu didelę strateginę reikšmę tiek Vakarų Afrikos, tiek Užsacharės regionui.
Ne tik laisvės troškimas
Vertinant Afrikos masteliais, Malis dar visai neseniai buvo laikomas bene pavyzdine valstybe ir turistų lankoma vieta. XIX a. Prancūzijos kolonizuota ir 1960-aisiais nepriklausomybę atgavusi šalis pagal tų metų madas tapo diktatoriška, bet nuo 1991 m. pradėta demokratijos plėtra, buvo rengiami daugiau ar mažiau sąžiningi rinkimai. Tačiau niekur nedingo skurdas, korupcija, didelė kariškių įtaka ir silpnos institucijos. O svarbiausia – ir toliau egzistavo sienos, kolonistų nubraižytos neatsižvelgiant į etninius ir kultūrinius aspektus. Dėl to išaugo šiaurėje gyvenančių tuaregų genčių separatizmas. Tuaregai nuo daugumos Pietų Malio gyventojų, kurie valdo šalį, skiriasi tiek išvaizda (oda šviesesnė), tiek kalba ir kultūra. Tuaregų genčių gyvenama teritorija apima ne tik Malio, bet ir Alžyro, Nigerio, Libijos dalis.
Būtent įvykiai Libijoje ir paskatino naują konflikto proveržį Malio šiaurėje. Kai buvo nuverstas ilgametis Libijos diktatorius Mummaras al Kaddafi, jo pusėje kovoję tuaregai į Malį sugrįžo pasikaustę kovose ir gerai ginkluoti. Pasinaudodami kariniu perversmu Malio sostinėje Bamake (kuris, beje, įvyko dėl esą per švelnaus vyriausybės elgesio su tuaregų separatistais) jie 2012 m. perėmė šalies šiaurės kontrolę.
Tačiau konfliktą užvirė ne tik kovotojai už tuaregų nepriklausomybę. Įtakingiausi iš sukilėlių – vahabistine ideologija besivadovaujančios ir už islamo valstybę kovojančios grupuotės. Nors Azavado (taip tuaregai vadina Šiaurės Malį) nacionalinis išlaisvinimo judėjimas yra sekuliari grupuotė ir siekia tik savo tautos nepriklausomybės ar didesnės autonomijos ir net žada padėti kovoti su islamistais, jos įtaka nedidelė.
Tikraisiais Šiaurės Malio šeimininkais vadinami tuaregai islamistai iš „Ansar Dine“ („Religijos gelbėtojai“) ir „Mujao“ („Judėjimas už vienybę ir džihadą Vakarų Afrikoje“). Jie sukūrė didžiausią islamistų valstybę pasaulyje, nes jų kontroliuojamas Šiaurės Malis yra didesnis už Prancūziją. Jie taip pat siejami su „Al Qaedos“ Šiaurės Afrikos atšaka – islamiškojo Magrebo „Al Qaedos“ organizacija.
Kol tarptautinė bendrija nedrąsiai ieškojo diplomatinių būdų, kaip įvesti tvarką Malyje, islamistai ne tik paskelbė šariatą savo kontroliuojamoje teritorijoje ir, kaip Afganistano talibai, naikino pasaulio paveldo objektus, kurie esą prieštarauja jų religinėms pažiūroms, bet ir užsiėmė labai pelningu verslu – ginklų, narkotikų kontrabanda. Pelningiausia veikla – Sacharą išvysti panorusių turistų grobimas ir milijoninių išpirkų reikalavimas (ir šiuo metu islamistų rankose yra aštuoni prancūzai įkaitai). Taip pat buvo steigiamos naujos islamistų kovotojų rengimo stovyklos.
Palanki dirva konfliktams
Praėjusią savaitę Malio vyriausybinė kariuomenė bandė pereiti į puolimą ir atsikovoti šiaurinę šalies dalį, tačiau islamistai sėkmingai kontratakavo ir užėmę dar kelis miestus paskelbė, kad su džihado vėliava keliaus į sostinę Bamaką. Tuomet laikinasis Malio prezidentas Dioncounda Traoré paprašė Prancūzijos pagalbos. Nors anksčiau Prancūzijos prezidentas François Hollande’as sakė, kad Paryžius daugiau nesikiš į buvusių kolonijų reikalus, vis dėlto šį kartą ištiesė pagalbos ranką Maliui.
Pasak F. Hollande’o, operacija užtruks tiek, kiek reikės. Jis suvokia, kad greitos pabaigos laukti neverta, nes tikėtina, jog islamistai išsisklaidys Sacharos dykumoje ir perims partizaninę Afganistano talibų taktiką. Juolab kad pranešama, jog Malio islamistams į pagalbą skuba kovotojai iš užsienio, o įvairūs radikalaus islamo šalininkai – nuo talibų iki „Al Qaedos“ kuopelių narių – grasina smogti Prancūzijai.
Be to, Malis – ne vienintelė vieta Afrikoje, kur sėkmingai įsitvirtino islamistai. Didelę Somalio dalį kontroliuoja ir terorizmą į aplinkines šalis eksportuoja „Al Shabaab“ grupuotė. Radikalūs islamistai kaip namie jaučiasi ir Sudane. Nigerijoje islamistų kovotojai aktyviai įsitraukia į vietos religines kovas.
Ar Malis taps sėkmingos kovos su vis didėjančia karingųjų islamistų įtaka Afrikoje pavyzdžiu, o Juodasis žemynas – nauju kovos su terorizmu frontu, parodys laikas. Tačiau kovoti reikia ne tik ginklais, bet ir sprendžiant esmines Juodojo žemyno problemas – skurdo, korupcijos ir panašias. Būtent etniniai konfliktai, nepriteklius, anarchija ir neteisingumas sukuria puikias sąlygas islamo radikalams įsitvirtinti. Jie įveda šiokią tokią tvarką (nors ir nehumanišką), turi finansinių išteklių ir suteikia jauniems žmonėms galimybes gauti veiklos.
