Prezidentės Dalios Grybauskaitės sprendimas nesuteikti Lietuvos pilietybės ledo šokėjai Isabellai Tobias paskatino vėl grįžti prie aštrių diskusijų, kaip derėtų saugoti Lietuvos pilietybę. Vis dėlto būtų gerai, kad tai nesibaigtų svarstymais dėl šio konkretaus atvejo – pakankamai ar ne nuopelnų mūsų šaliai turi ledo šokėja. Jau seniai reikia esminės diskusijos, kokios pilietybės politikos mes laikomės.
Dabartinėmis aplinkybėmis D. Grybauskaitė negalėjo pasielgti kitaip. Net jei mums emociškai sunku tai pripažinti, dabartinė teisinė bazė ir Konstitucinio Teismo išaiškinimai labai aiškiai nurodo, kad pilietybė išimties tvarka negali būti suteikiama avansu. Kitaip tariant, tik jau esant neabejotiniems nuopelnams Lietuvai galima užsienio piliečiams suteikti šios šalies pilietybę. Pastarąjį kartą tokius nuopelnus neabejotinais pripažino Valdas Adamkus: 2007 m. suteikė pilietybę žinomam menininkui Jonui Mekui, o 2008 m. – monsinjorui kunigui Stasiui Žiliui.
Jei D. Grybauskaitė būtų pasidavusi emocijoms, jos dekretą kurie nors politikai greičiausiai būtų apskundę Kontituciniam Teismui. Galima prisiminti, kad kaip tik nepagrįstas pilietybės suteikimas Jurijui Borisovui
D. Grybauskaitė, atsižvelgdama į visuomenėje kilusią reakciją, nutarė papildomai kreiptis į Konstitucinį Teismą išaiškinimo, ar norint išplėsti Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo galimybes pakanka Pilietybės įstatymo pataisų, ar tam būtina keisti Konstituciją. Būtent šis kreipimasis leidžia tikėtis, kad pilietybės klausimas neišnyks iš politinės darbotvarkės, vos nudžius I. Tobias ašaros. Nes klausimas svarbesnis nei vien Lietuvos paminėjimas būsimoje žiemos olimpiadoje.
Rūpinimasis užsieniečiais, kurie nori padėti Lietuvai ar garsinti jos vardą, yra viena medalio pusė. Dabartinės sąlygos, kada užsieniečiai gali tapti mūsų valstybės piliečiais, prilygsta nurodymams, kuriuos lietuvių liaudies pasakoje teko vykdyti Eglei žalčių karalienei. Reikia atlikti tikrą žygdarbį arba visą gyvenimą garsinti Lietuvą, kad išimties tvarka gautum lietuvišką pasą. Net natūralizacijos būdu įgyti mūsų šalies pilietybę – vienas sunkiausių procesų visoje Europoje. Būtina Lietuvoje išgyventi mažiausiai dešimt metų, o susituokus su mūsų valstybės piliečiu – septynerius metus, taip pat atitikti kitas sąlygas. Daugelyje kitų ES šalių šie terminai gerokai trumpesni. Šiame kontekste mes atrodome kaip senieji pagonys, išdidžiai kartojantys, kad bus paskutinieji, pasidavę globalizacijai.
Prekyba sportininkų pilietybėmis yra bene mažiausiai svarbus klausimas visoje pilietybės politikoje. Jau seniai įpratome, kad atstovavimas šaliai nesiejamas vien su kilme. Lietuvos prezidentai, prieš sugriežtinant pilietybės suteikimo sąlygų aiškinimus, taip pat yra suteikę pilietybę ne vienam sportininkui. Tiesa, beveik nė vienas jų netapo superžvaigdže ir tyliai nugrimzdo į užmarštį. Kita vertus, tai pavieniai atvejai ir jie tikrai nesužlugdys visos tautos tyrumo, kad ir kaip neigiamai į tai žiūrėtų radikalūs lietuvybės saugotojai.
Gerokai sudėtingesnis ir skaudesnis šaliai klausimas yra galimybė lietuviams turėti dvigubą pilietybę. Masinės emigracijos fone šiuo metu atrodome tarsi vienpusio eismo magistralė – jei jau išvykai iš gimtinės ir gavai kitos valstybės pilietybę, durys atgal tau iš esmės užvertos. Net apsigyventi Lietuvoje ir gauti nuolatinio gyventojo statusą jau būtų labai sunku. Žinia, dvigubą pilietybę, kaip tipinį atvejį, draudžia mūsų Konstitucija.
Šis klausimas turi ir gilesnę prasmę nei tik keli žodžiai Konstitucijoje. Ar gali asmuo, prisiekęs dviem valstybėms, būti patikimas ir ištikimas Lietuvai? Ar galima leisti turintiems dvigubą pilietybę ir daugelį metų gyvenantiems kitoje šalyje rinkti mūsų Seimą ir prezidentą? Ar tokie piliečiai nepiktnaudžiaus dviguba pilietybe tik dėl asmeninio patogumo?
Nereikėtų bėgti nuo šios diskusijos. Seniai laikas permąstyti, kas yra Lietuvos piliečiai ir kas jais gali būti, kokios jų pareigos ir atsakomybė. Galbūt aptarus viešai ir garsiai šiuos klausimus nebus baisu ir referendumu pakeisti Konstituciją, jei taip nuspręs tautos dauguma. Artimiausias palankus metas referendumui – bemaž po pusantrų metų, kai vyks prezidento rinkimai. Po naujausio Konstitucinio Teismo išaiškinimo būtų kaip tik tinkamas laikotarpis imtis ne tik diskusijos, bet ir priimti aiškų sprendimą.
