Po Lietuvos teisėsaugos reido į muitininkų karalystę dažnas galėjo susimąstyti, ar ilgai sąžiningas žmogus galėtų dirbti tokioje aplinkoje, kur veikia smulkaus kyšininkavimo sistema. Kai korupcinis elementas yra mažuma, jis slepiasi, kai į korupcinę schemą patenka doras naivuolis, jis greičiausiai bus diskredituotas pirmasis. Ar maža mūsų smulkiosios valdininkijos tironijoje tokių sistemų, tokių uždarų ratų, kur tai, ką kiekvienas patiria, nebus įrodymų teisme?
Vakarų demokratijose kovos su korupcija veteranai kartoja vieną taisyklę: jei galingos, kontroliuojančios žinybos viršūnėlės yra korumpuotos, tai nėra jokios vilties susidoroti su yda visoje sistemoje. Jei galios struktūros, generolo Vitalijaus Gailiaus žodžiais, virsta užsakymų stalais, tai ir tikimybė, kad joms gali pradėti vadovauti sąžiningi pareigūnai, tampa nykstamai maža. Masinio amoralumo ir praktiškumo aplinkoje idealistinis principingumas virsta vėlyvąjį sovietmetį primenančia pajuoka.
Nepraktiško idealizmo žiedams Lietuvoje šiandien trūksta saulės. Daug kalbama apie sugrįžusią baimę ir sumažėjusias viltis, kad su korupcijos blogiu galima sėkmingai kovoti, tačiau čia labiau akcentuočiau ne baiminimąsi, o prasmės stygiaus jausenas. Ydingų tvarkų ir valdininkų kontrolės zonų dauginimasis yra toks vešlus, kad net aštrialiežuviams kritikams išdžiūsta burnos. Atsibosta kalbėti apie senus ir paprastus darbus: kyšininkus turi gaudyti tam sukurtos mūsų tarnybos, juos turi teisti teismai. Tada skeptikų ėjimas: kas gaudys specialių tarnybų korumpuotus iškrypėlius ir nevengiančius kyšių prokurorus bei teisėjus? Klausimas nėra nuoroda į fatališką mintį, kad visi korumpuoti. Tuo netikiu ir to neteigiu. Čia tik primenama, kad toks yra masinis visuomenės požiūris.
Žinoma, kaip ir daugelyje kitų mūsų Respublikos kūrimo sričių, pagrįstai kalbama apie įvairias prevencines priemones. Dažnas ir moralizavimas, ir švietėjiškas įtikinėjimas, tačiau tikrovės permainos nėra labai reikšmingos. Turi savo stiprius argumentus ir tie socialiniai teoretikai, ir teisės kultūros tyrinėtojai, kurie korupcijos neišvengiamybę susieja su labai senomis tradicijomis.
Konstitucinės teisės viešpatystės (pavyzdžiui, JAV) autoriai, nuolat kritiškai nusiteikę ponapoleoninės kontinentinės teisės visuomeninių pasekmių atžvilgiu, kartoja, kad pati teisės sistema gali būti korupcinio elgesio paskatas. Jie dažniausiai argumentuos pavyzdžiais iš Luizianos valstijos, vienintelės Amerikoje įsivedusios Napoleono kodekso pagrindu veikiančią kodeksinę teisę. Čia jau visą šimtmetį stebimas aukščiausias korupcijos lygis.
Rasime daug kontrargumentų. Nei Vokietijoje, nei Kanadoje tokios korupcijos nerasime, nors teisės sistema yra panaši. Šalys taip pat gyvena pagal daugmaž veikiantį principą, kad galima tik tai, ką nurodo įstatymas. Konstitucinio rojaus svajonėse viešpatauja principas, kad laisvam piliečiui galima viskas, ko įstatymas nedraudžia. Tad su kokiais visuomenės papročiais turi susidurti teisės sistema, kad imtų veikti it koks korupcijos inkubatorius? Vienaip kodeksai veikia griežtos religinės moralės tradicijoje, kuri buvo išpuoselėta protestantiškuose Vakarų Europos kraštuose, kitaip – atskiro žmogaus vertę sunaikinusios sovietų imperijos griuvėsiuose.
Korupcijos inkubatoriumi virsta kontroliuojančios valdininkijos galias išaukštinantys įstatymai ir poįstatyminiai aktai.
Korupcijos inkubatoriumi virsta kontroliuojančios valdininkijos galias išaukštinantys įstatymai ir poįstatyminiai aktai. Gali būti vsio zakonno, bet, pamatęs perdėto uolumo kauke pasidabinusio muitininko, kelių policininko, priešgaisrinio saugumo inspektoriaus, kokios nors kokybės ir higienos kontrolieriaus veidą, beveik gali neabejoti, kad kyšis yra tik laiko klausimas. Smulkaus kyšininko begalinės dorybės kaukė turi galią kiekvieną paprastą pilietį priversti pasijusti gyvenantį kaltumo prezumpcijos šalyje. Įstatymų leidėjai, palikdami vykdomosios valdžios klerkams nusistatyti sau visokias normas tam, kad įstatymas būtų įgyvendintas, neretai išlieja pamatus eilinio korupcijos inkubatoriaus statybai.
Korupcija iš masinio dalyvio pusės gali būti aiškinama dar vienu būdu. Jis rečiau linksniuojamas publicistikoje ir socialinės antropologijos tyrinėtojų tekstuose. Kyšio davimas siejamas su paprasto žmogaus pažeminimo, nusižeminimo ir bejėgiškumo būsena. Jei koks nors poįstatyminis aktas nurodys, kokiais batais vaikščioti žiemą tamsiu paros metu, o uniformuotiems tikrintojams bus suteikta teisė kontroliuoti akto vykdymą, savarankiškas individas pasijus įsižeidęs. Kasdien protestuoti, ignoruoti, susitaikyti su rietenų atmosfera yra vienas kelias, dygliuotas psichologijos erškėčiais.
Kitas kelias – tai žvelgti į tas kontroliuojančias įstaigas kaip į mūsų Respublikos vardu prisidengiančias reketo gaujas. Turi susimokėti. Jei prisitaikysi prie padų ar šviečiančių liemenių reikalavimų, kitą mėnesį juos padidins, kol nebepajėgsi ir nebenorėsi prisitaikyti. Taip ir susiklosto susvetimėjusios visuomenės santykiai, kur smulkių kyšių davimas nebeatskiriamas nuo mokesčių, o nusivylęs ir pagiežingas žmogus duoda it pinigus prostitutei. Jokios pagarbos, jokios empatijos, tik nuoga galia vienoje pusėje, ir bejėgiška pagieža – kitoje. Gal ir per daug juodas vaizdas, tačiau korupcijos inkubatoriai kitomis spalvomis negali būti dažomi.
