Jei ne 1991-ųjų sausio 13-oji, dabar pasaulis būtų kitoks. Į Nepriklausomybę Lietuvai atnešusių kruvinųjų sausio įvykių, pareikalavusių 14-os aukų, minėjimus rinkęsi panevėžiečiai svarstė, kad laisvė yra neabejotina vertybė, tačiau ja pasinaudoti lietuviai dar mokosi.
Atkuria, ką sugriovė
„Sunku pasakyti, kaip dabar gyventume, jei nebūtų buvusios sausio 13-osios. Tikėjomės, kad lietuviai, tapę šeimininkais savame krašte, mokės tvarkytis savo rankomis.
Bet atsirado daug panorusių staigiai praturtėti, daug buvo išplėšta, sugriauta.
To pasekmes jaučiame iki šiol – Lietuva dar atstatinėja, ko neteko pirmaisiais Nepriklausomybės metais“, – svarsto Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos karys, tautodailininkas Vilmantas Varanavičius.
47-erių panevėžietis kasmet sausio 13-ąją stovi iškilmingoje rikiuotėje ir dalyvauja visuose Panevėžyje vykstančiuose skausmingų, bet viltį tautai suteikusių įvykių minėjimuose.
Ne todėl, kad to reikalauja tarnyba. Vyras neslepia negalintis nesijaudinti tądien matydamas keliamas vėliavas, liepsnojančius laužus ir klausydamasis patriotinių dainų.
„Neįsivaizduoju, kad savo kraštą mylintis lietuvis tokią dieną galėtų kitaip jaustis. Negali likti abejingas tėvynės istorijai“, – mano V.Varanavičius.
Po kruvinųjų sausio įvykių praėjus keliems mėnesiams, 1991-ųjų birželį jis įstojo į savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą.
„Kai davėme priesaiką prie Švč. Trejybės bažnyčios, susirinkę panevėžiečiai mums plojo“, – pamena V.Varanavičius.
Anot jo, tądien jis tapo oficialiu savanoriu, tačiau tie patys patriotiniai jausmai ruseno dar keletą metų iki reikšmingos priesaikos.
Dar 1989-aisiais jis, kaip ir būriai lietuvių, pasižadėjo ginti ne tuometę Sovietų Sąjungą, o Lietuvą.
„Veikėme tarsi pogrindyje ir tokių kaip aš buvo daug“, – Atgimimo laikus mena panevėžietis.
Įsiminė akistata su tankete
Biržuose gatve riedanti tanketė ir vieniša skubanti moteris. 1991-ųjų sausį akistata su karine technika nepasimirš panevėžietei Birutei Statkonienei.
„Esu tremtinė. Patriotizmą man įskiepijo tėvai. Sausio įvykiuose tiesiogiai nedalyvavau, bet labai gerai pamenu tą laiką. Būčiau važiavusi į Vilnių, bet sūnus dar buvo per mažas. Nors buvau namuose, bet į tai, kas vyko už jų sienų, reagavau ypač jautriai. Pamenu didelį baimės jausmą ir kad labai daug išverkiau“, – pasakojo B.Statkonienė.
Anot jos, tąkart vienai skubant gatve pamatyta pravažiuojanti tanketė jai pakirto kojas. Moteris suvokė, kad Lietuva stovi ties laisvės arba karo slenksčiu.
Ji tvirtina per 22-ejus Nepriklausomybės metus niekada nepajutusi nostalgijos sovietiniams laikams, nors, pripažįsta, tokių sutinkanti.
„Jei ne sausio 13-oji, dabar gyventume priespaudoje ir turbūt jau būtume nutautėję. Juk sovietmečiu jau buvome pradėję perimti rusų kalbą, net suvažiavimuose Lietuvoje būdavo kalbama rusiškai. Ar mes to norėtume?“ – svarsto B.Statkonienė.
Panevėžietė stengiasi nepraleisti renginių laisvei. Vakar Laisvės aikštėje Sausio 13-osios minėjimą stebėjusi tremtinė džiaugėsi, kad ir praėjus dviem dešimtmečiams į jį susirinko ne tik pensininkai, bet ir jaunimas, šeimos su vaikais.
„Kokia buvo priešprieša, kai tuomet eidavome į demonstracijas. O dabar, ir po tiek metų, žmonės susirenka minėti Sausio 13-osios. Vadinasi, ta diena mums ypatingai svarbi“, – teigė B.Statkonienė.
O panevėžietę Eleną papiktino, kad susirinkusieji į minėjimą elgėsi ne taip, kaip derėtų.
„Žmonės nemoka klausytis. Jiems nusispjauti, ar vyskupas, ar meras kalba, ar vėliava keliama. Atrodo, kad nė sekundės negali ramiai išstovėti. Tokia svarbi diena, o susirinko tik maža dalelė panevėžiečių, ir tie patys kasmet. Ir Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją tiek pat teateina. Negi mes ne patriotai“, – nusivylė Elena.
Nors moteris tvirtina esanti besąlygiška patriotė, tačiau matanti ne tik Nepriklausomybės privalumus, bet ir klaidas.
Neprarasti tikėjimo, gyventi meilėje
Neprarasti tikėjimo ir vilties bei gyventi meilėje į Sausio 13-osios minėjimą Laisvės aikštėje susirinkusiems panevėžiečiams linkėjo Jo Ekscelencija vyskupas Jonas Kauneckas.
„Meldžiu visus apsidairyti, kokias matote vėliavos spalvas. Geltona, žalia ir raudona. Kodėl šiandien ypatingai norisi į tai atkreipti dėmesį? Tai yra pagrindinės bažnyčios spalvos, ženklinančios tikėjimą, viltį ir meilę. Jei turėsime tikėjimą ir viltį, gyvensime meilėje, tikrai atkursime vienybę, kurios Lietuvai dabar labai trūksta“, – kalbėjo vyskupas.
Panevėžio meras Vitalijus Satkevičius ragino pagerbti gynusiuosius tautos laisvę ir nepamiršti, kad tautos jėga – vienybėje.
„Tik kartu, tik bendromis mūsų pastangomis galime pasiekti svarbiausią tikslą – kad klestėtų šalis ir miestas. Kad čia savo vietą rastų kiekvienas ir nebereiktų bejėgiškai skėsčioti rankomis, kad mūsų, lietuvių, šalyje vis mažiau“, – teigė meras.
Laisvės gynėjų atminimą Panevėžys vakar pagerbė renginių gausa: Pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir Sąjūdžio muziejuje 1991-ųjų sausio 13-osios įvykius prisiminė liudininkai, vakare panevėžiečiai rinkosi prie liepsnojančių laužų į poezijos ir muzikos valandą Sausio 13-osios skvere.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ, Sekunde.lt
