IQ tęsia meno ir verslo sintezės, įskeliančios nemažai kibirkščių, temą. Šiuokart parūpo išaiškinti, kaip į verslumą žvelgia dvi didžiausios menininkų kalvės Lietuvoje – Vilniaus dailės ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos.
„Gyvename neizoliuotoje erdvėje ir nepriklausomai nuo to, kas mums patinka ar nepatinka, norėdami būti pasaulio menininkais turime ir žaisti pagal tame tinkle galiojančias žaidimo taisykles. Tai puikiai supranta visi tarptautiniame kūrybiniame veiksme dalyvaujantys kūrėjai. O skeptikų visada buvo ir bus“, – įsitikinusi Vilniaus dailės akademijos UNESCO kultūros vadybos ir kultūros politikos katedros vedėja prof. dr. Ieva Kuizinienė.
Jos manymu, meno kūrėjų verslumo spragos Lietuvoje uoliai pildomos. Tačiau dalis menininkų vis dar išsaugoję palikimą iš ankstesnių griežto politinio režimo laikų, kai menas ir verslas buvo supriešinami. Tokie meno kūrėjai net ir pasikeitus sąlygoms bei požiūriui nesugebėjo išsilaisvinti iš šios nuostatos, nemato prasmės ką nors keisti ar tam neturi reikiamų žinių. Telieka pavydėti tiems, kuriems geriau sekasi.
Menininkai iš didžiosios M
I. Kuizinienės vadovaujama katedra Vilniaus dailės akademijoje (VDA) įsteigta pirmuoju Nepriklausomybės dešimtmečiu – 1998 m. Joje rengiamos kultūros vadybos, dizaino vadybos ir šiuolaikinio meno sklaidos / kuratorystės studijų programos. Paklausta, kas dažniausiai renkasi šias studijų programas, katedros vedėja pabrėžė, kad į dizaino vadybą ir kuratorystę priimami tik dizaino ir menų bakalauro studijas baigę studentai, o į kultūros vadybos ir kultūros politikos magistrantūrą iki 2015 m. priimami baigę bet kurią bakalauro studijų programą.
„Tokius skirtumus nulėmė būsimų specialistų veiklos specifika. Kultūra, kūrybingumas šiandiena apima daugybę veiklos sričių, todėl ir pirmosios pakopos išsilavinimas neapribotas. Be to, skirtingų specialybių studentai, dirbdami grupėse, labai greitai įsimena naują tarpdisciplininę informaciją“, – pasakoja I. Kuizinienė. O tokios informacijos – daug, nes studijas dažnai renkasi itin skirtingų sričių jaunuoliai: teisės, ekonomikos, literatūros, medicinos, menų, filosofijos bakalaurai, supratę, kad juos domina būtent kūrybinis pasaulis.
Kultūros vadybos ir kultūros rinkodaros pagrindus gali krimsti visi VDA studentai, pasirinkę šias disciplinas savo studijų planuose. Jau pirmame meno ir verslo temos tekste, 32-ajame IQ savaitraščio numeryje, buvo paliestas klausimas, kodėl menininkų verslumas laikomas gėdingu. Kalbinti pašnekovai pabrėžė, esą visuomenėje vyrauja suvokimas, kad verslus menininkas yra lyg ir žemesnio meninio lygio, jo kūrybos vertė dažniau kvestionuojama. I. Kuizinienei šis požiūris nesvetimas. Jo ištakų pašnekovė ieškotų dar tais laikais, kai menininkas buvo neatsiejamas nuo romantiško, neprognozuojamo, badaujančio bohemiečio įvaizdžio. „Tai dalis tiesos, menininkai norėjo būti kitokie, o visuomenė dar labiau norėjo juos matyti kitokius“, – apibendrina I. Kuizinienė. Dabar, jos nuomone, didžioji dalis kūrybinių procesų „įvilkti į standartinius procesus“, o „bohemiški“ vakarėliai vyksta iš anksto sudarius kviestinių dalyvių sąrašą.
Šiuolaikiniai procesai pakeitė ir sėkmės sulaukiančio menininko „sudedamąsias dalis“. Talentas tėra pirmas laiptelis, kurio, pasak VDA katedros vedėjos, labai retai pakanka sėkmingai karjerai. „Be talento, reikia turėti ką pasakyti. Nepakanka, kad kūrinys gražus. Menininkas turi jausti konkretaus laikotarpio pulsą, kultūrinį, socialinį, politinį kontekstus ir gebėti tai perteikti originaliai. Būtent šis aspektas atsijoja Menininkus nuo menininkų“, – pabrėžė I. Kuizinienė. Šiandienis ritmas įpareigoja turėti aiškią profesinę viziją – ko norima pasiekti ir kur savo darbus norima matyti ateityje. „Toliau jau turi padėti profesionali vadyba arba savivadyba. Ne paslaptis, kad charizma, sėkmė būti reikiamoje vietoje reikiamu metu taip pat daug lemia“, – mano pašnekovė.
Girtis negražu?
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Meno vadybos katedra praėjusių metų pabaigoje minėjo savo penkmetį. Katedros vedėja doc. dr. Irena Alperytė IQ pasakojo, kieno iniciatyva LMTA buvo pertvarkyta ir sumanyta, kad būtina menininkus mokyti verslumo. Poreikis, pasak pašnekovės, atsispyrė nuo kino meno. Dokumentinio kino klasikas Henrikas Šablevičius kažkada važiuodamas traukiniu susitiko kino prodiuserį Audrių Kuprevičių ir bekalbėdami vyriškiai priėjo prie bendros nuomonės, kad būtina LMTA studentus mokyti vadybos.
H. Šablevičius pradėjo plėtoti šią viziją. Jis buvo įsitikinęs kad turi būti koks nors žmogus, kuris ne tik kurtų kino produktą, o plėtotų kino pramonę. „Atitrūkę nuo sovietinio jungo mes buvome patekę į nulinę fazę. Laimio Vilkončiaus iniciatyva pagaliau įkurta atskira katedra ir jis pradėjo jai vadovauti“, – meno vadybos ištakas akademijoje pasakoja I. Alperytė. Šiuo metu joje yra trys specializacijos: kino, muzikos ir teatro vadyba, iš jų populiariausia – kino.
Katedros vedėjos pasakojimu, šiuo metu penkiametėje katedroje peržiūrimos ir tobulinamos studijų programos, mat dėstytojai pastebi, kad LMTA rengiami vadybininkai ne tokie konkurencingi, kaip norėtųsi. „Tai pastebime dviem etapais, – sako ji. – Visų pirma, kai jiems sunkiai sekasi rašyti teorinį baigiamąjį darbą, paskui jau įsidarbinant.“ I. Alperytė, kai kurias tų pačių disciplinų dėstanti ir VDA, atkreipė dėmesį, kad LMTA rengia humanitarinės pakraipos specialistus, o VDA – socialinio mokslo. Pastarojoje mokslo įstaigoje labiau akcentuojamos strategijos, o LMTA – gamyba ir atlikimas.
Tam tikras meno verslumo testas atliekamas ne tik meno vadybos studijose, bet ir paskaitose apie verslumo pagrindus menininkams, kurias kitų krypčių studentai gali pasirinkti savo valia. „Anksčiau ši paskaita buvo labai lankoma ir mėgstama, dabar dažniau ją renkasi ne pagal turinį, o pagal tai, ar patogu pagal tvarkaraštį“, – teigia I. Alperytė.
Pašnekovė, pasakodama apie jaunųjų menininkų suvokimą, kam reikalingas verslumas ir kaip jis skatinamas, prisimina vieną studentą, kuris, davus užduotį pristatyti save ir savo darbą, atkirto: „Dėstytoja, jūs vis prašote pristatyti savo misijas, vizijas, save ir savo darbus, bet taigi negražu girtis.“ I. Alperytei tokiais atvejais tenka priminti, kad toji gėda yra tariama, nes prisistatyti žmonėms, kuriems įdomu sužinoti apie tave ir tavo veiklą, būtina. „Žmonės įsprausti į globalizacijos rėmus ir jie neturi laiko gilintis, todėl tu turi būti ne tik pasiruošęs sukurti meno kūrinį, bet ir jį pristatyti“, – pabrėžia pašnekovė.
Rusų režisierius Andrejus Tarkovskis taip pat labai nemėgo komentuoti savo kūrybos ir visada sakydavo: žiūrėkite mano filmus, aš ten viską pasakiau. Kai jo paklausdavo, ką jo filme simbolizuoja juodas šuo, jis atsakydavo: juodą šunį. I. Alperytės manymu, tuo metu, kai kūrė A. Tarkovskis, globalizacija dar nebuvo taip išsikerojusi, o metaforų kalba buvo labai vertinama ir mėgstama.
Kitas pavyzdys – Eimunto Nekrošiaus kūryba, po kurios metaforų klodais slypėdavo naujos prasmės ir tai būdavo būdas išvengti cenzūros. Tačiau šiuolaikinės taisyklės verčia menininką atsakyti į daugiau klausimų. „Reikia taupyti savo žiūrovų, klausytojų ir skaitytojų laiką ir nepatingėti papasakoti apie save: kokios tavo vertybės, kokie tikslai, kas tu. Manau, kad menininkai pradeda išdrįsti apie tai kalbėti ir net visiškai nesofistikuotai pasakyti, kad knyga yra apie mane, o filmas yra apie vienatvę“, – pažymi I. Alperytė.
Studentams ji taip pat diegia ir kitą savybę: suvokimą, kad niekas nekaltas, jei tavęs kas nors nepastebėjo ar neįvertino pagal nuopelnus. Menininkas turi suvokti, kad jo kelias skiriasi nuo kitų, – ši profesija savaime nėra paklausi. „Jeigu mokausi būti sesele arba batsiuviu, eidama dirbti žinau, kad tikrai bus ligonių ar žmonių prakiurusiais batais. O jei noriu tapti aktore, niekada negaliu būti tikra, ar patiksiu, ar mane kvies vaidinti. Galbūt mano veidas neatitinka tos epochos norų, reikiamybių, idealų“, – pavyzdį pateikia katedros vedėja.
Ji pataria menininkams, kurie pastebi, kad yra linkę būti mizantropais, iš karto galvoti, kas už juos bendraus su žmonėmis, bus tarpininkas. Po vadybos paskaitų jaunieji kūrėjai bent jau turėtų suprasti, ar sugebės užsiimti savo darbų pristatymu, sklaida, ar jiems reikės kito žmogaus. Pažinti save, kaip ir bet kurioje srityje, yra svarbiausia.
